Neseniai „Eurostat“ paskelbė, kad daugiausia Lietuvoje gyventojų buvo 1990 m. – 3,7 mln. Nuo to laiko šalyje jų nuolat mažėja.
Eurostatas prognozuoja, kad išlikus tokiai tendencijai 2060 m. jų liks tik 2,5 mln. Kad ši prognozė pasitvirtintų, tereikia, jog 70 metų (nuo 1990-ųjų) žmonių Lietuvoje kasmet mažėtų ne daugiau kaip po 17 000. Šį skaičių turėtų sudaryti ne tik emigracijos ir imigracijos santykis, bet ir demografi nės padėties blogėjimas. Rodos, kiekviena naujai į valdžią ateinanti politinė jėga ir Vyriausybė turi gerą progą atlikti konkrečius darbus, kad šios Eurostato prognozės neišsipildytų, ir visiems įrodyti, kad agentūra klysta. Tačiau... Tik 2010 m. vien deklaruotos emigracijos skaičiai apibrėžtą ribą viršijo penkis kartus. Ar tik negrįžtame į brandaus socializmo laikus, kai visi skubėdavo raportuoti ir pasigirti apie priešlaikinį planų įvykdymą? Juk Lietuva penkmečio planą įvykdė per... vienus metus! Išlikus tokiems emigracijos tempams, mūsų vietą Lietuvoje iki 2060 m. užimtų kitos tautos.
Žinodami metinį žmogiškųjų išteklių praradimo maksimumą (17 000), galime pasitikrinti, kaip „sekasi įgyvendinti“ Eurostato prognozę. Nuo 1990 m. iki 2010 m., t. y. per 20 metų, Lietuva turėjo prarasti apie 340 000 gyventojų. Nesinori burti iš kavos tirščių, bet ir taip akivaizdu, jog realūs praradimai yra daug didesni. Galima tvirtinti, kad emigracija iš Lietuvos yra nevaldoma ir palikta savieigai. Esama padėtis sudaro įspūdį, kad 1990 m. valstybė lyg dovana iš dangaus „nukrito mums į rankas“ ir dabar nežinome, ką su ja daryti. Mūsų politikai su žmonėmis elgiasi taip, kaip tas benamis, laimėjęs „Teleloto“ aukso puodą: iš džiaugsmo nežinodamas, kur dėti pinigus, taško juos į visas šalis. Toks požiūris į didžiausią valstybės turtą – jos žmones – anksčiau ar vėliau atsilieps sunkiomis pagiriomis ne tik politikams, tautai, bet ir pačiai valstybei. Juk materialines vertybes, kad ir kokios jos brangios būtų, atstatyti ir atkurti galima, tačiau suburti ar kaip nors kompensuoti prarastą tautą – paprasčiausia nebus iš ko.
Nors dabar Lietuvoje darbo neturi 311,3 tūkst. žmonių, darbdaviai kalba apie darbo jėgos trūkumą, nes neranda Lietuvoje reikiamos kvalifi - kacijos darbuotojų, ir pareiškia, kad jų ieškosis užsienyje. Pasižiūrėkime į siuvėjų situaciją. „Nors teritorinėse darbo biržose jų įregistruota ne vienas šimtas, tačiau šios profesijos darbuotojai nenoriai priima pasiūlymus dirbti, todėl darbdaviai darbo jėgos linkę ieškoti kitur“, – pranešime spaudai cituojamas Lietuvos darbo biržos vadovas. Paaiškėja ir priežastys: laisvos darbo vietos nesutampa su darbo ieškančiųjų gyvenamąja vieta, jo ieškantys žmonės nėra mobilūs, jie dažnai tenkinasi gaunama socialine parama, o tai dar labiau didina teritorinius nedarbo skirtumus. Kvalifi kuotų specialistų taip pat netenkina darbo pasiūlymai, nes neatitinka lūkesčių ir negarantuoja gyvenimo kokybės... Argi gali būti kitaip, jeigu darbo ir atlyginimo už jį sampratos Lietuvoje yra visiškai nuvertintos?
Štai dėl to ir turėtų būti pareikšta aiški politikų pozicija. Bet jos nėra, todėl dabar, ko gero, viskas baigsis kaip ir iki šiol: darbdaviams bus leista įsivežti siuvėjus užsieniečius. O Lietuvoje viskas liks po senovei: savi siuvėjai emigruos, o užsieniečiai – vergaus, tik tautos Lietuvoje liks dar mažiau. Politikai, leisdami įsivežti pigiai dirbančius užsieniečius, pasmerkia emigracijai savuosius ir tampa savotiškais darbdavių bendrininkais ir įkaitais, nes sudaro galimybę darbdaviams įtvirtinti šalies ūkyje dempingą darbo užmokesčio srityje. Taip elgdamasi su savo piliečiais pasivyti senųjų ES valstybių Lietuva neturi jokių galimybių, nes gyvenimas šalyje gerėja tik vienai grupei gyventojų – darbdaviams.
O viskas turėtų būti kitaip. Politikas, esantis valdžioje ir atstovaujantis savo tautai, ta proga darbdaviams turėtų pasakyti tokius žodžius: „Kol turime savų bedarbių, į tradicines ūkio šakas neleisime įsivežti jokių užsieniečių! Lietuva turi parengusi savų specia listų – jų paslaugomis ir naudokitės. Tiek daug kalbėję apie laisvos rinkos esmę – konkurenciją, dabar ir pasinaudokite jos teikiamomis galimybėmis. Apie kokį darbuotojų mobilumą ir sutikimą dirbti galite kalbėti, jeigu siuvėjui siūlote tik minimalų atlyginimą, kurį jis turėtų išleisti kelionei į darbą? Apie užsieniečių atsivežimą kalbėsime tik tada, kai Lietuvoje nedarbo lygis pasieks bent ES nedarbo lygį.“ Kai naudojiesi savo darbo jėga, nauda valstybei yra aiški, kaip dukart du: ir tauta gyvena Tėvynėje, ir bedarbių mažiau, ir „Sodra“ pajamų daugiau surenka, ir mokesčių mokėtojų padaugėja, ir pagaliau pensininkams sužiba viltis kada nors gauti didesnę pensiją.
Visa bėda, emigraciniai procesai Lietuvoje nėra politikų dėmesio centre.
