• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Migracijos reiškinys egzistuoja tiek laiko, kiek egzistuoja pati žmonija. Ankstyvaisiais amžiais žmones į naujas žemes vijo gausesnio ir geresnio maisto paieškos, vėliau – marai, stichinės nelaimės, judėjimą skatino ir naujų teritorijų užgrobimai ar naujų žemių atradimai. Dabar iš savo gyvenamosios vietos į svetimas žmones gena kariniai konfliktai, žmogaus teisių pažeidimai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai ar net geografiniai veiksniai. Visą žmonijos istoriją, mano galva, galima nagrinėti per migracijos procesų prizmę. Galbūt mokslininkai tai kada nors ir padarys.

REKLAMA
REKLAMA

Dar visai neseniai – prieš septynis dešimtmečius – migraciją mūsų tauta pažino tik iš neigiamos pusės. Minimo laiko migracijos procesus turėtume vertinti atsižvelgdami į tuometinį politinį ir istorinį kontekstą – Lietuvos okupaciją ir jos padarinius. Lietuvos politiniame, ekonominiame bei viešajame gyvenime penkis dešimtmečius dominavo okupantai. Pasisekė tiems tautiečiams, kurie spėjo (prieš ir po karo) emigruoti į Vakarus, o pasilikusius malė deportacijų girnos, kurios šimtus tūkstančių jų pavertė politiniais kaliniais, kankiniais ir tremtiniais. Matyt, toji patirtis taip įsirėžė į tautos sąmonę, kad ir šiandien kiekvienas į Lietuvą atvykęs svetimšalis vertinamas kaip didžiausia grėsmė tautos išlikimui. Tokia išvada peršasi internete paskaičius atsiliepimus apie trečiųjų šalių piliečius, į šalį dažniausiai atvykstančius mokytis ar dirbti: jų mums nereikia,  jie užima mūsų darbo vietas, jie nenoriai integruojasi, yra išlaikytiniai, nenori mokytis lietuvių kalbos, jie yra kitokios odos spalvos ar akių formos, per svetimšalius neliks Lietuvos ir pan. Kalbama taip, tarsi apink mus nieko nebūtų įvykę prieš du dešimtmečius – lyg mes vėl neturėtume savo valstybės, savo rinktos valdžios, galimybių daryti poveikį jos sprendimams... Užmirštama, kad mes gyvename naujoje epochoje ir naujomis sąlygomis.

REKLAMA

Neseniai, mąstydamas apie šios Lietuvos visuomenėje susiformavusios fobijos – baimės atsiverti pasauliui – šaknis, visiškai netikėtai supratau, kad daugiausia Lietuva pasiekė tada, kai ranka rankon veikė kartu su kitomis tautomis. Siekdami savo tikslų, mūsų valdovai naudodavosi visomis tuo metu prieinamomis priemonėmis: remdavosi sąjungininkų jėga, pasinaudodavo vasalų paslaugomis, kartais patys įsipareigodavo (kad ir Liublino unija), valstybę stiprindavo net vedybinėmis sutartimis. Ir visų šių tikslų viena iš įgyvendinimo priemonių būdavo vienokios ar kitokios rūšies migracijos procesai.

REKLAMA
REKLAMA

Verta prisiminti kunigaikščio Gedimino 1323 m. parašytus laiškus didžiausiems tuometinės Europos miestams. Juose kunigaikštis kviečia „riterius, ginklanešius, prekiautojus, gydytojus, kalvius, račius, batsiuvius ir kitus atvykti į LDK ir užsiimti prekyba, tikėjimu be jokių apribojimų“. Valstiečiams buvo žadama, kad jie galės dirbti savo žemę dešimt metų ir nemokėti jokių mokesčių, o prekiautojai bus atleidžiami nuo bet kokių muitų ar mokesčių. Kaip matyti, nieko naujo – istorija sukasi spirale: šiandien vėl kalbame apie investuotojus ir jų investicijų dydį, sukurtas naujas darbo vietas Lietuvoje. Per tuos 700 metų išsiplėtė tik investuotojų geografija, jų investuojamų sumų apimtys, išaugo sukuriamų darbo vietų skaičius, patobulėjo technologijos ir be abejo, padaugėjo visa tai įvardijančių terminų.  Valstybės ekonominės ir politinės galios stiprinimo tikslai tada ir dabar yra tie patys – žengti į priekį ir būti pirmųjų (ne tik Europos, bet ir  pasaulio) valstybių gretoje. Argi be atvirumo pasauliui būtume turėję Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę? O Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto XV a. sukurta valstybė „nuo marių lig marių“?  Tai, kad Lietuva buvo didžiausia to meto Europos valstybė fiksuoja visi metraščiai. Kiek ironizuoju, tačiau šiandieną tikrai nebūtume tokie kompleksuoti svetimšalių atžvilgiu, jeigu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė  būtų išgyvenusi iki šių laikų. Nė vienas šiandien nesusimąstome, kad lietuviai užkariautojai tuo metu buvo tik viena iš tautinių mažumų 1 mln. kv. kilometrų dydžio valstybėje, o be to, užkariautojai dažniausiai asimiliuodavosi su nukariautąja tauta. Todėl gali būti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimas mums padėjo išlikti lietuviais, tačiau tik savo kilmės teritorijoje (deja, net ne visoje).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi ir anais laikais tam tikra prasme buvo kuriama ir vykdoma migracijos politika.  Štai kad ir kelių šimtų totorių ir karaimų šeimų atsivežimas į Lietuvą. Šių tautinių mažumų išlikimas iki šių dienų, kai pasikeitė daugiau nei keturiasdešimt kartų, yra puikus vykdytos migracijos politikos įrodymas. Tai tikras istorinis fenomenas, galintis tapti klasikiniu pavyzdžiu, rodančiu, kaip svetimos šalies piliečiai turėtų integruotis (ne asimiliuotis!) į naują visuomenę ir kartu išsaugoti savo tautinį bei kultūrinį identitetą. Tik pažiūrėkime, kiek šių tautinės mažumos atstovų šiandien yra politikai, mokslininkai, gydytojai, žurnalistai ir pan., kurie garbingai dirba savo Lietuvos labui. Tokią integraciją suprantu kaip judėjimą dvipusiu plentu, kai atvykėliai ir valstybė iš skirtingų pusių juda vieno taško link. Tai, ko gero, galėtų paaiškinti kol kas nesėkmingą romų tautinės mažumos integracijos pavyzdį, nes judama skirtingais, lygiagrečiais niekad nesusikertančiais keliais.

REKLAMA

Tai, kad būdami kartu su kitais laimime, įrodo ir Žalgirio mūšis. Juk tai buvo didi jungtinės lietuvių, lenkų, čekų, rusų, moravų ir moldavų kariuomenės pergalė. Kažin, ar vieni, be kitų tautų pagalbos, būtume tąsyk ką nors doro nuveikę.

Imkime šiuos laikus. Tarkim, Sąjūdis ir jo analogai Estijoje bei Latvijoje. Ko gero, nieko nebūtų įvykę, jei būtume veikę po vieną, tik savo valstybėje. O mūsų antroji religija –krepšinis? Ar keltume virš galvos Europos taurę, jeigu mūsų šaunuolių branduolio nebūtų papildę keletas amerikiečių, čekas? Taigi esame stiprūs tik tuomet, kai esame geroje kompanijoje. O kad ji būtų gera, labai daug priklauso nuo mūsų. Šiandienos pasaulyje valstybės negali egzistuoti užsivėrusios. Jei ir rasime tokių pavyzdžių, tai bus tikrai nelaimingos ir neturtingos valstybės: Šiaurės Korėja, Kuba, Mianmaras (Birma) ir pan. Užsiverti – vadinasi, negauti iš pasaulio tos produkcijos ar žaliavų, kurios reikalingos pramonei (importas), neparduoti į kitas šalis savo pagamintos produkcijos (eksportas), turėti atsilikusią pramonę, nepritraukti užsienio investicijų ir aukštos kvalifikacijos specialistų, nesinaudoti užsieniečių mokslininkų indėliu, nesiųsti savo studentų mokytis į kitas šalis, uždrausti savos šalies piliečiams dirbti kitose šalyse.

REKLAMA

Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad esame pakeliui į Gerovės valstybę. Labai daug Lietuvos piliečių, naudodamiesi ES teikiamomis laisvo asmenų judėjimo galimybėmis, savo ir  šeimos gerovę stengiasi susikurti senosiose ES šalyse. Lietuvoje lieka daug laisvų darbo vietų. (Girdžiu, kaip šiam sakiniui prieštarauja didžioji dauguma skaitančiųjų, tačiau turiu galvoje ne status quo, bet netolimą perspektyvą – krizė anksčiau ar vėliau baigsis. Galime prisiminti ir netolimą praeitį, kai išgyvenome augančios ekonomikos laikotarpį).  Laisvos darbo vietos reiškia, kad valstybė negauna mokesčių, kurie turėtų būti naudojami viešajam sektoriui: švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai ir pan., „Sodra“ – socialinio draudimo įmokų, kurios vėliau turėtų virsti pensijomis, nedarbingumo ar bedarbio pašalpomis. Šiandien, kol šalyje yra beveik ketvirtis milijono bedarbių, Vyriausybė riboja norinčių atvykti į Lietuvos darbo rinką trečiųjų šalių piliečių skaičių. Bet anksčiau ar vėliau, siekiant išvengti neigiamų padarinių ekonomikai, laisvas darbo vietas turės užimti trečiųjų šalių piliečiai. Šiandieną jie Lietuvoje sudaro beveik 1 proc. visų gyventojų. Bet turime žinoti: nepakantumas svetimtaučiui, visų rūšių diskriminacija, išnaudojimas ir panašūs „perlai“ labai greitai patrauklią Lietuvos darbo rinką gali paversti laisva nuo darbo zona, į kurią niekas nenorės važiuoti, baimindamiesi dėl savo saugumo. Turime aiškiai suvokti, kad kiekvienas pas mus atvykęs dirbti užsienietis uždirba ne tik sau ar darbdaviui, bet (mokėdamas mokesčius) ir mūsų valstybei, t. y. kiekvienam iš mūsų, todėl Lietuvos valdžia turi vykdyti protingą reguliuojamos ekonominės migracijos politiką. Kur kas turtingesnės ir ekonomiškai stipresnės Europos Sąjungos valstybės ekonominių imigrantų atnešamą naudą suprato seniai. Šalies Vyriausybė šiandien atidžiai stebi imigracijos poveikį darbo rinkai, todėl, kai tik bus pastebėta, jog Lietuvos piliečiai grįžta namo, nedelsiant bus imtasi priemonių riboti ekonominių imigrantų atvykimą. Štai jums atsakymas į klausimą, kodėl būtina deklaruoti ne tik savo išvykimą, bet ir grįžimą: tikslūs skaičiai parodo realią situaciją ir leidžia Vyriausybei laiku priimti teisingus sprendimus. Jei kiekvienas to paisytų, nereikėtų po to piktintis: „mane pamiršo...“ O dabartinių fobijų dėl svetimšalių Lietuvoje skleidimą liaudiškai prilyginčiau spjaudymu į savo šulinį, iš kurio visiems gali tekti gerti – beveik pusė milijono (apie 15 proc.) šalies piliečių yra buvę ar tam tikra prasme yra ekonominiai migrantai (nors, esant laisvam asmenų judėjimui ES erdvėje, jų taip neturėtume vadinti). Pamatę pasaulio ir įgiję patirties, jie šiais klausimais jau mąsto kitaip nei pasilikusieji čia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiems, kurie nori užsikalti langus ir ant valstybės vartų pakabinti spynas, siūlau iš naujo pavartyti Lietuvos istorijos knygas ir netaikyti svetimšaliams ir sau skirtingų vertinimo standartų, atsakant į klausimą: kodėl pusė milijono tautiečių, dirbančių užsienyje, yra gerai, o virš 30 tūkst. užsieniečių Lietuvoje yra labai blogai? Mes esame čia, savo žemėje, kur yra visų mūsų šaknys, iš savo turtingos istorijos kaupiame vidinę energiją bei dvasios stiprybę ir, manau, tik nuo mūsų pačių priklausys, ar sulauks lietuviai antrojo tūkstantmečio minėjimo kaip Lietuvos totoriai bei karaimai, ar išnyks kaip prūsai, actekai ar majai. Ir ne pasaulis ar globalizacija bus kalti dėl tokios baigties – mes patys. O aš tikiu, kad mūsų piliečių, mūsų tautiečių, gyvensiančių Gerovės valstybėje, laukia ir Nobelio premijos, ir Oskarai, ir auksinės Palmės šakelės, ir sporto Europos bei pasaulio čempionų titulai ir kitokie civilizuoto pasaulio pripažinimai, įamžinantys lietuvių tautos bei jos atstovų laimėjimus pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Ir tai jau bus naujas mūsų valstybės istorijos puslapis. Užsitvėrę ir užsirakinę to paprasčiausiai netektume.

REKLAMA

Kviesčiau politikus, mokslininkus, ekonomistus, sociologus, žurnalistus, valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų ar suinteresuotus visuomenės atstovus civilizuotai padiskutuoti tema „Užsieniečiai Lietuvoje: nauda ar problemos“? Skatinu diskutuoti ramiai, argumentuotai ir girdėti kitus, nesivadovauti vien emocijomis. Būtų puiku, jei šiai diskusijai imtųsi profesionaliai vadovauti kuri nors žiniasklaidos priemonė ar interneto portalas.

Visada lengviau, kai daugelį dalykų supranti ir žinai iš anksto...

Dainius Paukštė

Migracijos departamento prie VRM

direktoriaus pavaduotojas,

Ekonominės migracijos reikalų komisijos narys

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų