Savo laiku stebėdamas gamtą ir visuomenę, Aristotelis padarė išvadą, kad dorybė turėtų būti mokėjimas rasti „aukso vidurį“ tarp kraštutinumų. Visi kraštutinumai, pasak jo, – ydos, su kuriomis reikia kovoti. Ypač pražūtingi žmogaus elgesio kraštutinumai. Mąstytojas aiškino, jog drąsa yra vidurys tarp bailumo ir pramuštgalviškumo; tikrasis išdidumas – tarp garbės troškimo ir pataikūniškumo; kuklumas – tarp drovumo ir begėdiškumo; sąmojingumas – tarp juokdarystės ir grubumo ir t.t. „Kas visko vengia ir bijo, nieko nesiryžta apsiimti, - dėstė Aristotelis, - tampa bailiu, o kas nieko nesibijo ir drąsiai žengia į bet kokį pavojų, pasidaro įžūlus; panašiai tas, kuris mėgaujasi visais malonumais, neatsisakydamas jokio smagumo, tampa ištvirkėliu, o kas visų malonumų vengia, tampa bambekliu ir atbukusių jausmų žmogumi. Štai kodėl dėl stokos ar pertekliaus žūva narsumas ir santūrumas, o saikingumas juos išgelbsti.“
Emigracija lyg cukrus: ištirpinus ji arbatoje – atgal jo į cukrinę nesugrąžinsi
Ši Antikos laikų mąstytojo pamokėlė kaip niekada aktuali ir dabartinei Lietuvai, kuri nuo pat nepriklausomybės atkūrimo momento gyvena vien tik kraštutinumuose. Nors visi žinome, kad monopolija yra blogai, bet nekovojame su ja. Štai, kad ir toks reiškinys, kaip patriotizmas. Jo monopolį, išreiškiant pasididžiavimą valstybe ir jos istorija, meilę tautai, jos kalbai bei kultūrai pasisavino konservatoriai, laikantys save tiesioginiais Sąjūdžio dalyvių palikuonimis. Jie sau pasiliko teisę spręsti, kuris iš mūsų yra patriotas, o kuris tautos išdavikas... Jeigu sektume Aristoteliu, tai patriotizmas yra tas „aukso vidurys“, kurį supa ydos – iš vienos pusės perdėtas nacionalizmas, peraugantis į šovinizmą ar nacizmą, iš kitos – internacionalizmas bei kosmopolitizmas, net nežinantys ir nepripažįstantys jokių sentimentų tokiems jausmams.
Kur šis monopolis nuvedė konservatorius? Tai galima suvokti susipažinus su 2011 m. gruodžio pabaigoje vykusia organizacijos „GLL | Globalios Lietuvos lyderiai“ surengta diskusija „Lietuva globalioje arenoje. Kur mūsų stiprybės?“ Šio forumo dalyvių paviešintos kalbos mane, atvirai kalbant, šokiravo. Esu už investicijas į Lietuvą, bet ar verta mokėti tokią kainą, kaip kad moka dabartinė Vyriausybė? Skaitydamas ataskaitą pastebėjau, kad mūsų premjerui Lietuvos strateginiu turtu tapo žmonės. Tai maloniai nustebino. Tačiau šis jausmas pasikeitė, kai paskaičiau toliau: strateginiu turtu jie tampa tik po to, kai išvyksta iš Lietuvos (mat, tada globalios Lietuvos lyderiai padeda Vyriausybei ieškoti investicijų ir tarpininkauja dėl paskolų Lietuvai)... Reiškia, logiškai mąstant, kol lietuvaičiai yra Lietuvoje, jie – visai ne strateginis ir visai ne turtas, o tik galvos skausmas šiai Vyriausybei? Vienas, dabar jau buvęs premjero patarėjas Giedrius Kazakevičius aiškino, kad į Vyriausybės poziciją emigracijos klausimu, reikia „žvelgti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę“... Tada dar nelabai buvo aišku apie ką jis čia kalba. Bet dabar dvi kitos tikrai neeilinių politikų citatos, matyt, visiškai atskleis pagrindinę šios kadencijos valdančiųjų politikos esmę.
„Man atrodo, kad mes per daug sureikšminame, kokia išskirtinė yra Lietuva. Iš tikrųjų, mes nesame jokie išskirtiniai ir mums reikėtų būti daug konkurencingesniems, suprasti, kad esame maža šalis, turime globaliai galvoti, suprasti kitas kultūras, būti tolerantiški, nediskriminuoti ir žiūrėti, kaip integruotis į globalų pasaulį, o ne koncentruotis, kaip išlaikyti lietuvybę ir savitas savybes, kurių iš tikrųjų nėra“. Tai mūsų premjero patarėjos, ilgą laiką gyvenusios JAV ir dirbusios „Goldman Sachs“ banke, M. Dargužaitės nuomonė.
„Kai kuriais klausimais mes esame labai konservatyvūs, bet ne visi balsuoja už konservatorius, – reaguodamas į jos pasisakymą juokavo A. Kubilius. – Šiaip visiškai pritariu, kad gebėjimas suvokti, kad XXI a. pasaulis yra globalios konkurencijos pasaulis ir arba tu laimi arba esi muziejus. (...) Būsi pats didžiausias patriotas, jei sukursi laiminčią tėvynę, ne tik krepšinį retkarčiais, bet laiminčią visais kitais klausimais. Tai yra tikrasis patriotizmas. Užsitverti ir kurti muziejų nėra patriotizmas“.
Štai tokie politikai mus valdo. Esame smulkaus cukraus vietoje, skirti pasaulinei kosmopolitų arbatėlei pasaldyti. O Vyriausybė atlieka cukrinės šaukštelio funkciją. Pasirodo, premjero padėjėjai lietuvybės išsaugojimas tėra klystkelis, o premjeras kalba apie Tėvynę, kurios didžiausias patriotas laimi gaudamas dividendus už paslaugas ir gyvendamas... už Lietuvos ribų. Tai gal iš karto valstybinę kalbą Lietuvoje paskelbkime anglų? Kam kankinti vaikus, mokant gimtosios kalbos darželiuose ir mokyklose? Apie kokį Lietuvos užsitvėrimą kalba premjeras, kai emigravo šeštadalis Lietuvos? Apie kokį muziejų šneka šalies vadovas, jeigu muziejaus eksponatais (žmonėmis) be skrupulų švaistomasi į kairę ir į dešinę? Greitai ir Lietuvos firminio ženklo – krepšininkų nebus iš ko auginti, nors ir pristatėme krepšinio salių. Ir šiame pasisakančiųjų rate premjeras drąsina save, jog nesiėmė ir nesiims jokių priemonių emigracijai stabdyti. Tai kokia mūsų valstybės ateitis, jeigu dabartiniai jos vadovai šitaip kalba? Tai kokia yra jų asmeninė, jų partijos ir valdančiosios koalicijos misija? Taip ir norisi jų paklausti: kam reikalinga tokia Lietuva, kurioje lietuviai negyvens?
Iš prarajos turi vesti tikėjimas ir kompetencija, nekeliantys abejonių
Vis daugiau tautiečių supranta šios Vyriausybės emigracinės politikos pragaištingumą ne tik tautai, bet ir valstybei. Neabejotinai vienu iš tokių atstovų yra pjesės „Išvarymas“ autorius Marius Ivaškevičiaus. Jaunas ir išsilavinęs žmogus, ragavęs šilto ir šalto, emigracijos klausimais dėsto aiškią poziciją, supranta emigravusius ir mato dabartinį pasaulį bei Lietuvą jame. Jis nesvaičioja apie strategijas, kalba trumpai ir suprantamai. Savo poziciją jis išdėsto interviu su Sauliumi Rinkevičium (Balsas.lt).
Labai simboliška, bet jau pats pjesės, kurios premjerą naujųjų metų išvakarėse pavyko pamatyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pavadinimas, tiksliausiai apibūdina dabartinės Vyriausybės emigracijos politiką tautos atžvilgiu - IŠVARYMAS. Na, o Oskaro Koršunovo režisūra šį spektaklį paverčia neeiliniu įvykiu Lietuvos kultūriniame gyvenime, užtikrindama jam tarptautinį kokybės ženklą. Visi žiūrovai spektaklio metu „virsta“ emigrantais. Autorius labai gerai supranta šiuolaikinį pasaulį: „emigruoti yra gerai, pasaulio mastu tai yra sveika ir sveikintina. Bet pas mus žmonių srautas (emigracija) teka viena kryptimi, t.y. jis iš mūsų „išteka“ ir gan intensyviai, o niekas į mus kaip į tautą „neįteka. Tai ir yra mūsų išnykimo problema“. Kiekvienam emigrantui, atvykusiam į svetimą šalį, tenka įveikti daug iššūkių: „Kiekvienas žmogus, nusprendęs naujoje šalyje įleisti šaknis, nori ar nenori, mėgina modeliuoti save pagal tuos, kurie jį supa... Grįžimas yra pastoviai atidedamas – vis toliau ir toliau, o per tą laiką gyvenimas nestovi vietoje, jie (emigrantai) pamažu apsipranta toje naujoje šalyje, auga jų vaikai, kurių pirmoji kalba jau yra anglų, o antroji – lietuvių.“
Interviu su M.Ivaškevičiumi sužavėjo ne vien geru emigrantų kasdienybės žinojimu ir atspindėjimu, bet ir tuo, kad čia galima surasti tikrai vertų dėmesio pasiūlymų. Jie net tiktų formuluoti politinių partijų programines nuostatas emigracijos tema. Autorius puikiai suvokia dabartinį laiką ir mano, kad „visiška pasaulio tautų niveliacija (globalizavimo sąlygomis – D.P.) dar pakankamai toli. Kol žmonija taps viena tauta su viena kalba, praeis mažiausiai kokie trys šimtai metų".
Aš pats manau, kad ji (tautų niveliacija) pareikalaus dar daugiau laiko, nes reikės įveikti religijose besireiškiantį fanatizmą ir radikalizmą (tai visuomet sunkiai įvykdomas uždavinys), bet ir surasti kaip užkirsti kelią dabar jau vidaus pilietinių konfliktų atsiradimui, be to teks palaipsniui mažinti bei išlyginti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp tuo metu pasaulyje egzistuojančių valstybių. Dar visiškai neaišku, kaip, atėjus valandai X, į tautų niveliaciją pažvelgs didžiosios pasaulio tautos – kinai, vokiečiai, prancūzai, japonai ar ispanai.
Tęsdamas interviu M.Ivaškevičius tiesiog formuluoja Lietuvai naują politinį uždavinį: „Aš manau, kad nereikėtų būti pirmiesiems, kurie išnyksim tame visame žaidime. Galima juk iškristi šiek tiek vėliau, o dabar viskas juda link to, kad Europoje esame viena tautų, aktyviausiai artėjančių link to“.
Taigi, pone premjere, M.Ivaškevičius ne gąsdina, bet siūlo: „Reikia ne kovot, o galvot. Niekas mūsų nepuola, tiesiog reikia patiems kalbėti tarpusavyje ir žiūrėti, kokios gali būti išeitys. Visų pirma, kaip pristabdyti emigrantų srautą. Aišku, mes jo nesustabdysime visiškai, nes tai nėra problema, kuri įvyko vakar, ji vyksta dabar ir vis didėjančia progresija. Nauja krizė dar padidins išvažiuojančių žmonių kiekį. Gatvėse pilna potencialių emigrantų, tačiau tokiais mes juos pradedame vadinti tada, kai jie išskrenda, bet juk viskas bręsta ir vyksta čia ir dabar, tarp mūsų... Reikia parodyti žmonėms projekto, vadinamo „Lietuva“, gale šviesą. Aš pats nematau, į ką mes einame, kur judame, kokia yra perspektyva. Artimiausiu metu turbūt neemigruosiu, tačiau aplink save girdžiu žmones, kuriuos mūsų psichologinis klimatas veikia blogai. Pavyzdžiui, kaip nutiko su pirmąja krize. Manau, ne tiek didelė buvo pati krizė, kiek giliai žmonės buvo nuteikti tam, kad ateina visiškas „p...dec“. Žmonės tuo persiėmė ir mes visi kritome į depresiją. Man atrodo, mes, kaip tauta, pusantrų metų pragyvenome depresijoje.“
Šios mintys tiek prasmingos, kad nedrįstu jų trumpinti ar iškreipti. Į klausimą, kaip įveikti depresiją? – jis tiesiu taikymu atsako premjerui A.Kubiliui, labai mėgstančiam viešai žongliruoti Airijos pavyzdžiu: „Visų pirma, reikia duoti visiems asmeniškai pajusti, kad kiekvienas čia esantis žmogus yra reikalingas. Pavyzdžiui, Airijos Parlamente anksčiau visuomet degė žvakė, nes šalis patyrė didžiulę emigraciją. Ji kvietė sugrįžti visus išvykusius airius atgal. Ir čia reikia sukurti kažkokį laužą, kviečiantį žmones jei ne sugrįžti, tai bent neišvažiuoti. Kad žmonės nepaliktų šalies, jei tam nėra būtinybės, kad tie, kurie dar turi iš ko rinktis, liktų čia. Bet to šaukimo, prašymo būti čia kol kas negirdėti nei iš politikų lūpų, nei iš žiniasklaidos priemonių.“
Karti tiesa, bet manau, visi sutiksit, kad tik tokia ir turėtų būti kiekvieno tikro Lietuvos patrioto pozicija. Tai, pasak Aristotelio, yra tas aukso vidurys, kurio mes visi privalome siekti. Visa kita – tik ydos ir blogumai. Kaip matosi, ateinantys rinkimai į Seimą tampa lemiamais ne tik Lietuvos socialdemokratų sąjungai, kuriai aš turiu garbę atstovauti, bet ir Lietuvai bei jos ateičiai. Emigracijos Lietuvai mestų iššūkių įveikimas yra vienas iš svarbiausių LSDS programinių uždavinių.
Neseniai viena iš žiniasklaidos priemonių paklausė manęs: ką daryti, kad į Lietuvą atvykę imigrantai iš trečiųjų šalių, jaustųsi saugiai ir patogiai, nes dabar jie čia patiria vietinių gyventojų priešiškumą, darbdavių išnaudojimą, rasinę diskriminaciją, o kartais ir grasinimus fiziškai susidoroti. Atsakydamas siūliau imigrantams pasiryžti įsitvirtinti Lietuvoje per greitesnę ir gilesnę integraciją – tada atsiras ir abipusė simpatija. Tačiau perskaitęs mūsų globalizavimo lyderių iš Lietuvos pasisakymus konferencijoje, pradedu abejoti savo žodžių teisingumu, nes valdžia Lietuvoje kol kas yra ir toliau lieka kosmopolitus palaikančiose rankose ir jos jie nepaleis iki pat rinkimų. Ir tai tikrai nieko gero Lietuvai nežada.
Jeigu artimiausiu metu emigracijos srautų nepavyks suvaldyti, o demografinė padėtis blogės tokiais pat tempais kaip iki šiol, Lietuva netrukus taps senolių ir ištisa senelių namų valstybe. Tuomet ES kankinantis imigrantų integracijos klausimas Lietuvoje atkris savaime, nes kiekvienas jų bus pasitinkamas su dūdų orkestru ir raudonu kilimu: jo atvykimas pas mus reikš ne tik naują gyventoją, bet ir naują mokesčių mokėtoją, užtikrinsiantį nukaršusių lietuvaičių priežiūros finansavimą. O apie integraciją vis tik bus prisiminta tada, kai naujoji dauguma pareikalaus integruotis tų, kurie tuo metu Lietuvoje sudarys mažumą – lygiai taip, kaip buvo Airijoje... Beje, tuomet Lietuvoje suklestės ir vietinių gyventojų rezervatai, kurie bus ir populiarūs, ir... pelningi.
