Po to, kai trys politinės jėgos Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautininkų sąjunga sukūrė susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“, įvairaus plauko politologai ir šių jėgų politiniai oponentai, net nesulaukę naujadaro vertybių deklaracijos, pagal savo angažuotumą, mentalitetą, atstovaujamų finansinių grupuočių bei šeimininkų interesus ir savo politinio sugedimo laipsnį, nesusimąstydami (o gal ir labai tikslingai pamąstę) prikabino etiketes: radikalai, nacionalistai, nacistai, nacionalsocialistai ir pan.
Nematau reikalo leistis į šį emocijų vandenyną: tegul rinkėjas nusprendžia, kas yra kas. Veikti žadame griežtai laikydamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. O būrimosi į susivienijimą akstinas – rūpestis dėl tolesnės mūsų valstybės ir tautos raidos, siekis sustabdyti šalies politinę bei socialinę griūtį, atkurti buvusių ir dabartinių valdančiųjų ilgai ignoruotą nacionalinę politiką.
Jau dabar galime pasakyti, jog viena iš susivienijimo puoselėjamų politikų taps Lietuvos nacionalinio saugumo politika. Esame įsitikinę, kad Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas. Vis daugiau žmonių pastebi, kad jau kuris laikas valdantieji ignoruoja ištisas nacionalinio saugumo sritis. Turėdami turtingą, bet kartu ir skausmingą istorinį patyrimą, tikrai žinome, jog lietuvių tauta siekė ir tebesiekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo etninėje žemėje, puoselėti tautinį tapatumą ir savimonę, ugdyti prigimtines kūrybos galias ir taip prisidėti prie pasaulio pažangos.
Nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą, jos savitą ir laisvą raidą, o sukurta efektyvi nacionalinio saugumo sistema turi būti Tautos siekių bei demokratinės raidos užtikrinimo garantas.
Neįveikus emigracijos, nestabilizavus padėties visuomenėje ir nesukūrus prielaidų padėčiai šalyje gerinti, neįmanoma bus siekti tikslo – pradėti kurti Gerovės Valstybę. Dabar stebime procesą, kai siekdami įtikti Briuseliui ar įtakingų a la zurofų organizacijų radikalams, valdžioje esantys politikai nesusimąstydami ir neatsakę sau į klausimą: kas Lietuvoje kurs ir statys Gerovės valstybę? – beatodairiškai kritikuoja tautines patriotines organizacijas. Gal jie tikisi, kad tokią valstybę sukurs į Lietuvą atvykę Briuselio biurokratai ar, pavyzdžiui, trečiųjų šalių piliečiai? Gal jie mano, kad tokią valstybę puoselės abejingi ar apolitiški piliečiai? Nesiskaitymas su žmonėmis, jų nušalinimas nuo valstybės reikalų tvarkymo, aktyvesnių piliečių išvarymas iš Lietuvos (nereguliuojama emigracija), kaip tik ir stumia tokias organizacijas radikalumo link. Tenka tik apgailestaut, kad to nesuvokia valdantieji politikai ir suinteresuota bei neatsakinga žiniasklaida.
Dabartinis laikmetis mūsų valstybei kelia problemas ir formuoja naujus iššūkius. Ir, kaip matome, ne tiek išorinėje erdvėje, kiek valstybės viduje: valstybės užvaldymas per įtakas atskiruose ekonomikos segmentuose, korupcijos suvešėjimas, šešėlinio sektoriaus įsigalėjimas, akiplėšiškas viešojo sektoriaus funkcijų privatizavimas, angažuotumas socialinėse ir informacijos pateikimo sferose (žiniasklaida, studijos, kiti informacijos šaltiniai). Pagaliau, valandomis auganti valstybės skola rodo, kad nacionaliniam saugumui turi būti teikiamas prioritetas. Skurdas, nedarbas, emigracija ir imigracija, šeimos metinės pajamos ir jų skirtumai, vartojimo krepšelis, gimstamumas, pašalpos, kompensuojamos išlaidos – šie rodikliai taip pat turi tapti esminiais, kai kalbame apie nacionalinį saugumą, nes jie apibūdina vidinę nacionalinio saugumo būklę.
Siekdamas iškeltų tikslų susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ pirmiausia turės susitvarkyti su valstybės viduje siaučiančiu chaosu, kur nėra nei solidarumo, nei teisingumo ir stabilizuoti padėtį ekonominėje, socialinėje bei politinėje sferose. Gyvybiškai svarbu atstatyti piliečių pasitikėjimą valstybe ir joje suformuota politine sistema, politikais, sudaryti piliečiams sąlygas patenkinti visus esminius savo poreikius būnant čia – Lietuvoje. Trys politinės jėgos solidarumą, tvarką ir teisingumą supranta ne kaip valdžioje atsiradusį diktatorių – „tvirtą ranką ir protingą galvą“.
Tvarka, teisingumas ir solidarumas atsiras tada, kai piliečiai realiai turės teisę spręsti valstybės reikalus, viešai reikšti nuomonę, nebijoti susidorojimo, tampymo po teismus, kuomet, ginant viešąjį interesą, pamatys, kad jų pasirinkti bei aprobuoti sprendimai yra realiai įgyvendinami, t.y. jie realiai galės įtakoti savo, savo šeimos ir valstybės gyvenimą.
Tiems, kurie perskaitę šį straipsnį mano, jog jis perdėm nacionalistinis turiu pranešti, kad labiausiai „nacionalistinės“ šio straipsnio mintys trečioje pastraipoje raidė raidėn yra perrašytos iš Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, priimto 1996 m. pabaigoje. Man jos patiko tuo, jog tuomet būdami dvasiškai tvirtesni ir žymiai solidaresni, tiksliau ir aiškiau formuluodavome savo tikslus ir priemones, nesistengdami kam nors įtikti. Pastebėsiu, kad tokio turinio įstatymų turime ne vieną ir ne du. O svarbiausias iš jų – Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurią, vertinant pagal pasikeitimus mūsų gyvenime, seimūnai atsiverčia vis rečiau ir rečiau.
Gal būt kai kam pagal požiūrį į tautiškumą ir įvykęs referendumas Latvijoje atrodo nacionalistinis. Jei vis dar yra manančių, kad permainos nereikalingos, tuomet belieka palinkėti eiti į gatves reikalaujant ne permainų ir sąžiningų rinkimų, o dabartinės padėties stabilumo. Kaip sakoma vienoje reklamoje: jūsų teisė rinktis.
Dainius Paukštė - Lietuvos socialdemokratų sąjungos narys
