Palyginkime sakinių poras: „Lietuvos sportininkas – pasaulio čempionate ir vėl tik antras“ ir „Lietuvos sportininkas – ir vėl tarp prizininkų“; „įmonės X pelnas pernai sumažėjo“ ir „įmonės X gamybos apimtys pernai augo“; „krizė sumažino ir premijas menininkams“ ir „menininkai ir šiemet gaus pinigines premijas“.
Tai, aišku, išgalvotos antraštės. Pasirinkau šį pavyzdį kaip geriausią atspindį to, kas, mano akimis, ir yra didžiausia mūsų liga šiandien – nuolatinis zaunijimas ir savęs nuvertinimas. Ir tai glaudžiai siejasi su kita išplitusia liga – nihilizmu ir pesimizmu. Su tokiomis nuostatomis, kaip ir su teiginiais, jog Lietuvoje visi žulikai ir vagys, galima užblokuoti bet kokias geras iniciatyvas.
Nerašyčiau apie tai, jei nebūčiau įsitikinęs pozityvaus vertinimo galia. Vargu, ar gali ką nors daugiau pasiekti, jei manai esąs nepajėgus ir menkas. Nesutinku su skleidžiama nuomone apie lietuvius kaip apie žmogžudžių ir savižudžių tautą, o verslininkus – aukštesnės pakopos smulkius aferistus. Mano patirtis ir mano šalies istorija rodo ką kita – esame gajūs, protingi, imlūs naujovėms ir ambicingi. Juolab kad derybose užsienio investuotojai pirmiausiai giria būtent mūsų žmones – išsilavinusius, guvaus proto, ambicingus. Jie yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje jau veikia „Barclays“ IT centras, kodėl apie planus plėstis kalba CSC ir galimybių ieško IBM bei kiti.
Eleonora Roosevelt kadaise pasakė: „No one can make you feel inferior without your consent“ (liet. niekas negali jūsų pažeminti be jūsų paties sutikimo). Neturiu atsakymo, kodėl daliai mano tautiečių priimtiniau užsiversti kibirą š... ant galvos ir muštis į krūtinę: „Esu nevykėlis ir tu būk toks“. Šią nuostatą stebuklingai pakeičia pasiryžimas nebepriklausyti nuo aplinkybių, o veikti pačiam. Geriausias to pavyzdys – emigrantai. Nežinau, kiek daugiau gyvenimo kokybės atranda trise vieną kambarį besidalijantys lietuviai braškių rinkėjai Suomijoje, statybininkai Ispanijoje ar namų tvarkytojos Anglijoje, tačiau sprendimas ieškoti geresnio gyvenimo svetur gali išgydyti ir pesimizmą. Ne pyragai ir užsienyje, bet pasiryžę emigruoti palieka šalį užsiprogramavę tik laimėti. Galbūt todėl lengviau susitaiko su sunkumais ir pasirenka matyti tai, ką svečia šalis jiems davė, o ne atėmė.
Taigi tai, kaip gyvename ir ko tikimės, pirmiausiai priklauso nuo to, ką pasirenkame matyti – apytuštę ar artipilnę stiklinę. Aš renkuosi matyti artipilnę ir siūlau tai daryti kitiems. Tik tuomet, kai nustosime niurzgėti, dalyti kyšius ir juos imti, pradėsime gerbti save, savo valstybę, atsakingai dalyvausime rinkimuose, sąžiningai dirbsime, o darbdaviai gerbs ir vertins savo darbuotojus, tik tuomet mus gerbs ir kiti. Utopija, sakysite? Tačiau kito kelio paprasčiausiai nėra.
Dainius Kreivys, ūkio ministras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Prezidiumo narys
