Kazachstano sostinėje Astanoje baigėsi ESBO viršūnių konferencija. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kaip vadovė šalies, kitais metais pirmininkausiančios ESBO, vadovavo paskutiniam posėdžiui ir trumpai pristatė Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetus. Kiek anksčiau prezidentė D.Grybauskaitė sutiko pasidalyti savo mintimis apie naują mūsų šaliai etapą.
- Žinoma, kiekviena ESBO priklausanti šalis turi savo problematiką, tačiau yra ir bendrų, vienijančių dalykų. Įšaldyti, ilgai besitęsiantys konfliktai, energetinis saugumas, beje, ne tik Europos ar Eurazijos regione, bet ir visame pasaulyje, nauji iššūkiai, taip pat ir virtualios erdvės, kibernetiniai, aktyvėjantis tarptautinis terorizmas, nauja tarptautinio saugumo struktūra, kurią siūlo kai kurios valstybės, tarp jų ir Kazachstanas, demokratijos plėtra, žodžio laisvė, žiniasklaidos padėtis – visi šie klausimai vienaip ar kitaip atsispindės mūsų kaip ESBO pirmininkaujančios šalies prioritetų sąraše.
Deja, reikia pasakyti, jog pernelyg išsamus prioritetų sąrašas ESBO efektyviai veikti pradėjo kliudyti. Ji, jei taip galima išsireikšti, pradėjo springti tais prioritetais, kurie, dėl organizacijos veiklos specifikos, dažnai yra pakankamai bendrai, aptakiai formuluojami. Ir į tą prioritetų sąrašą pakliūna beveik visi įmanomi siekiai bei tikslai. Būtent dėl to organizacija žymia dalimi prarado savo efektyvumą. Todėl vienas iš svarbiausių tikslų yra ne vien susitarti dėl to, kas yra svarbu visam regionui, skirtingoms šalims, bet ir sulygti dėl tam tikros pačios organizacijos reformos.
Nors šalių interesai yra skirtingi, tačiau noras kalbėtis ir susikalbėti yra. Štai šnekėjausi su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, palietėm Kalnų Karabacho problemą ir susidariau įspūdį, jog noras spręsti problemą tikrai yra. Jau vien todėl, kad sunku nešti tą užšaldytų konfliktų naštą, jau vien ekonominiu požiūriu. Aišku, tie konfliktai ne vakar atsirado, kai kurie yra įšaldyti jau kelis dešimtmečius, tačiau situacija keičiasi, vyksta ekonominės politinės geopolitinės slinktys, keičiasi lyderiai ir atsiranda naujos sprendimų galimybes.
Manau, mums reikės susikoncentruoti į kelias prioritetų grupes. Čia labai svarbu teisingai atsirinkti. Aišku bus tokių klausimų, kurių neįmanoma išspręsti per vienerius pirmininkavimo metus, juos paveldės kitos šalys, kurioms teks garbė ir atsakomybė pirmininkauti, tačiau svarbu atsirinkti tokias problemas, tokius klausimus, kuriuos galima pastūmėti į priekį. Aišku, daug kas priklauso nuo vadinamojo „galimybių lango“, subjektyvių ir objektyvių sąlygų, tačiau daug lemia ir pirmininkaujančios šalies iniciatyva bei motyvacija.
Per pirmą kitų metų pusmetį planuoju aplankyti visas Kaukazo regiono šalis, jau esu dėl to sutarusi su tų valstybių vadovais. Čia yra bent du įtampos židiniai – Gruzija ir Kalnų Karabachas. Paskui Moldova, situacija kurioje reikalauja nuolatinio dėmesio. Taip pat Kirgizija, su kurios prezidente Roza Otumbajeva esame kai kuriuos dalykus jau aptarę. Ją kitų metų vasarą tikiuosi išvysti ir Lietuvoje.
Manyčiau, labai reikšminga, kad po 11 metų pertraukos įvykęs ESBO viršūnių susitikimas padės sudėti naujus akcentus, naujausius iššūkius įvertinančius sprendimus. Ne mažiau reikšminga ir tai, kur vyksta šis susitikimas. Vis daugiau esminių, pasaulinį kontekstą turinčių klausimų yra neatskiriamai susiję su šiuo regionu. Turiu galvoje Afganistaną, tarptautinį terorizmą, narkotikų kelius. Antra vertus, Centrinės Azijos regionas tampa vis svarbesnis bendrame Eurazijos kontekste. O Kazachstanas – sparčiai kylanti regiono ekonominė, politinė žvaigždė. Tai neabejotinai Centrinės Azijos centras.
Labai tikimės, kad vis dėlto pajėgsime susitarti dėl pagrindinių gairių, mūsų pirmininkavimo prioritetų. Pasaulyje yra ne tik įšaldyti konfliktai, jame pradeda dominuoti nauji konfliktų židiniai – pavyzdžiui, Kirgizija. Prekybos ginklais, žmonėmis, narkotikais geografija plečiasi. Laikas parodys, ką galėsime čia nuveikti. Žinoma, resursai yra svarbu, tačiau pirmiausiai reikia motyvacijos. Tokią motyvaciją pademonstravo Kazachstanas, tiek savo pirmininkavimu, tiek baigiamuoju viršūnių susitikimu gerokai išjudinęs ESBO veiklą.
Greta kitų svarbių iššūkių yra ir tam tikras poreikis pertvarkyti pačios organizacijos darbą. Tokio dydžio ir tokios struktūros tarptautinėse organizacijose sprendimų priėmimas gana lėtas, pakankamai komplikuotas, derybos užtrunka labai ilgai, susitarimai būna paviršutiniški, orientuoti į procesą, o ne į rezultatą. Kad ESBO nebūtų kalbančių galvų organizacija, o struktūra, kažką mėginanti daryti ir būti naudinga visam regionui, būtina tarp prioritetų įtraukti ir tam tikrą organizacijos struktūros pertvarkymą.
Manau, vien tik procese dalyvauti tuščiai purslojant tikrai nederėtų. Reikia daryti mažiau, bet realiai. Pirmininkaujanti šalis privalo turėti motyvaciją ką nors realaus nuveikti, pasiekti konkretų rezultatą. Mes tokią motyvaciją turime. Taip pat turime puikų Kazachstano pavyzdį, kai buvo mėginama išjudinti didžiulę organizaciją, suteikti jai naują postūmį. Mūsų tikslas – priminti, kad ESBO gali būti naudinga visiems jos nariams. Mes mėginsime ieškoti efektyvesnių veikimo būdų. Ir tas mūsų veikimas bus susijęs su efektyvesniu pačios ESBO veiklos organizavimu.
