Jeigu reikėtų rasti tinkamiausią žodį apibūdinanti „nesisteminį“ pilietinį aktyvumą Lietuvoje, tai netiktų nei „menkas“, nei „nepastebimas“. Geriausiai tinka žodis „praraja“. Šis vienas žodis puikiai atspindi tiek milžinišką atstumą tarp aktyvistų ir eilinio piliečio, tiek menką supratimą, kas yra išties aktualu visuomenei, o kas tėra savojo rato problematika, kuri neturi jokio tvirto jungiamojo sąryšio tarp atskiru interesų grupių.
Dabar, kuomet galutinai užduso ir „kairė“ ir „tiesa su mėsa“ ir „naujo Sąjūdžio“ šaukliai, galima pakalbėti atviriau, nebijant kam nors pakenkti, nes tiesiog neliko kam kenkti. Beje, draugai, nereikia klijuoti citrininių snukių, kuomet kalbama apie „tiesą su mėsa“. 2008-2012 jie buvo vieninteliai, kurie privertė rimtai sunerimti Olimpo gyventojus. Nepatenkintųjų masė surinkta nors ir po tragikomiška vėliava yra rimta jėga. Jeigu būtų atsiradęs joje tikrai protingas, toliau matantis ir charizmatiškas vedlys, tuomet toli gražu nebūtinai būtų virtę faktu tai, kad valdantiems pavyko įpaišyti „violetinius“ į esamą politinę sistemą.
Gal todėl ir buvo vengiama baigti žymiąją bylą, nes bylos herojai ir šalininkų aukštinami „sistemos kankiniai“, atsidūrę už grotų ir eliminuoti iš žaidimo, atvertų erdvę veikti bet kam, kas nenuvainikuojant atsisėdusių lyderių pasiūlytų jau jam naudingą proceso tąsą. Beje apie visą istoriją prisimenu ir todėl, kad didžiausios kryptingos, nepabijokime to žodžio, represijos pastariaisiais metais buvo nukreiptos būtent prieš šiuos neformalios nesisteminės grupės atstovus. Ir aš labai toli nuo tų, kurie džiaugsmingai trina rankomis išgirdę apie eilinę bylą iškeltą „violetiniams“ aktyvistams.
Nepaisant antipatijos pastariems ir nepaisant to, kad pilnai suvokiu istorijos absurdiškumą. Nes kuo daugiau skaitau man patenkančią tų bylų medžiagą, tuo labiau įsitikinu, kad rytoj viskas kas politinės valdžios, teisėsaugos ir teisėtvarkos buvo išmoktą Garliavos įvykių metu gali būti panaudota prieš visai kitas neformalias grupes, o gal ir prieš mus pačius.
Ta proga netylėsiu ir dėl tiesiog stebinančio entuziazmo palaikant valstybės aparato represijas, kurį pastebėjau kairiųjų, humanistų ar kitas "progresyvias pažiūras" išpažįstančiųjų tarpe. Autoritarizmo vilionėms pasirodo nėra atsparūs ne tik tradicionalistai-konservatoriai, bet ir tie, kurie mėgsta girtis savo vakarietiškumu ir modernumu. Ir dar nežinia kokie "hunveibinai" išaugtų iš mūsuose nepagrįstai garbinamų tariamai "kairiųjų" neoliberalų tarpo. Užauginti ant kaloringų L.Donskio trąšų, globoti sodininkų iš Atviros Lietuvos Fondo ir kitų Sorošo fondo satelitų, jie žydi liberalizmo gėlėmis, kurios gali būti ir raudonos ir juodos, bet šis kamufliažas, deja, nepaslepia jų gyslomis tekančio nuodo. Ir, kad gėlės nenuvystų, beje, tręšimas vyksta nuolatos ir kai kas iš "trešiamų" jau toli gražu ne vien nematerialiomis idejomis "gyvas"
Nesitikėkite šiandien mano straipsnyje konkretumo, nes neketinu savomis rankomis sutekti kozirių akivaizdiems priešininkams. Tačiau kreipiuosi į sąžinę tų, kurie naudojasi ES fondų ir Lietuvos valdžios gerybėmis, o kuomet jiems užduodamas tiesus klausimas dėl rėmėjų, vaidina gyliai įsižeidusius. Na tai būkite iki galo sąžiningi, jeigu duonai kasdieninei uždirbate iš to, tai bent jau to neslėpkite, nes šalis maža ir nežinia kokios „sensacijos“ dalyviais galite tapti patys ir dar įvelsite niekuo dėtus žmonės.
Ir vėl tebūnie gal vėl tai skambės kaip blogas tonas, bet jei „violetinis“ aktyvizmas apjungė labiausiai neprivilegijuotų klasių piliečius (atmetant politinę grietinėlę, kuri vikriai apsiėmė tos istorijos ekploatacija), tai „kairysis“ aktyvizmas vis labiau ir labiau dvelkia elitiniu sektantiškumu. Iš tos pusės nesunku girdėti pusiau užslėptą gaidelę: "Pažiūrėkite kokie mes protingi, kokie progresyvūs, tik liaudis ko tais neskuba mūsų ant rankų nešioti". Išvada - prasta, buka liaudis. O jei liaudis buka, tai kam tuomet gilintis į žemiškas problemas. Paduokite proto galiūnams tinkamas užduotis ir dar kuo nekonkretesnes. Nes kuo nekonkretesnis tikslas, tuo mažiau teks raudonuoti po eilinio fiasko.
O svarbiausia, kad kuo mažiau sąlyčių su kasdiene realybe, tuo mažesnė tikimybė gauti per ragus. Užmink ant kojos konkrečiam valdininkui, oligarchui ar institucija ir kaip sako modernioji tautosaka, „brisi per malkinę nevaikišką“. Ta proga prisiminsiu, kas vykdavo bendruomenėms sukylant prieš nepageidaujamas statybas ar daniškus „kiaulynus“. Žmonės, kurie dažnai neturėdavo jokios be protestinių veiksmų patirties, stodavo ginti savo bendruomenės interesus ir nepaisant turto areštų, grasinimų ir teismų, laimėdavo.
Tuo tarpu tiems, kurių leksikone pasitaiko ne tik žodis „bendruomenė“, bet ir „komuna“ tai buvo visiškai neįdomu, nes ne kosminio masto problema, tam, kad pasiekti tikslą, gali tekti bendradarbiauti su ne tokio "teisingo" mąstymo žmonėmis, o nemalonumų galima sulaukti labai realių. Todėl garbė tiems, kurie vis tik nebijojo „susitepti rankų" eidami į liaudį, bet tie asmenys tikrai nebuvo girdimiausi virtualūs „kairuoliai“.
Bijau , kad ne tik kad komunoje, o net ir komunaliniame bute vargiai sugebėtų taikiai ir be barnių išgyventi tie, kas neištraukdami savo užpakalio į realią gatvę, kur vaikšto gyvi žmonės, mėgsta pamokslauti. Ir beje būtina pastaba yra ta, kad labai didelė dauguma paprastų „real life“ žmonių nedirba instituose, mokslo įstaigose, ofisinėse privačiose ar valstybinėse įstaigose bei nedirba vadinamą kūrybinį darbą, bet tai tikrai ne priežastis iškart juos "nurašyti" fraze „ai tie runkeliai“, kaip teko vieną kartą išgirsti iš vienos labai jau „kairiosios“ aktyvistės.
Na taip... jau kur kur, o priešų ieškojime pasiektos tikros aukštumos. Jei nenori išgirsti isteriškų kaltinimų „fašizmu“ (beje iki šiol nesuprantu, kuo dėtas Musolinis ir jo kompanija, kai kalbama apie nūdienos aktualijas), tuomet rašyk „teisingoje“ spaudoje, bendrauk tik su „teisingais“ žmonėmis , kurie be abejo yra tik patys „moralės prievaizdai“. Beje stebina ir tai, kad visi bandymai iškviesti griausmingai virtualioje erdvėje besielgiančius „teisuolius“ į atvirą diskusiją niekuomet nepavyksta. Tereikia susidurti akis į akį ir vėl prasideda saloninis pokalbis.
Taigi kaip matote, esu visiškai atviras ir rašau be pykčio, o su didele viltimi, kad nors ir geriausias progresyvių idėjų sklaidai visuomenėje laikotarpis jau praeityje, yra galimybė „kairioje“ nesisteminės opozicijos pusėje bent jau netrukdyti vieni kitiems. Linkiu gerų ir produktyvių naujų 2013-ų metų.
