VšĮ „Socialiniai paramos projektai“ veiklą vykdo nuo 2004 m. – tai pirmasis socialinis verslas Lietuvoje, kai kavinėje yra vykdoma socialinė integracija. Salotų bare „Mano Guru“ buvę kaliniai arba reabilitaciją baigę žmonės gali rinktis mokytis virėjo, padavėjo, indų plovėjo ar barmeno profesijų.
„Mūsų tikslas yra padėti tiems, kurie ateina ir nori pagalbos. Tie žmonės yra psichologiškai sužaloti ir jiems sunku suvokti daug dalykų. Viskas turi vykti natūraliai, prie kiekvieno reikia prieiti individualiai“, – apie „Mano Guru“ tikslus pasakoja socialinio verslo vadovė Reda Sutkuvienė.
Socialinę atskirtį patiriantys žmonės mokosi socialinių įgūdžių, skatinami tapti sąžiningais piliečiais – legaliai dirbti, mokėti mokesčius, atsisakyti „išlaikytinio“ filosofijos.
Interviu su salotų baro vadove Reda Sutkuviene:
Pati esate baigusi medicinos mokslus, dirbote psichiatrijos ligoninėje. Ar visada žinojote, kad norite dirbti su paribio žmonėmis?
Baigusi mokyklą sunkiai žinojau, ką noriu veikti gyvenime. Įstojau į mediciną ir atliekant praktiką galėjome rinktis, kokiame skyriuje norime dirbti ir mane, net pati nerandu atsakymo, kodėl, traukė psichiatrija.
Psichiatrijos ligoninėje pirmą kartą pamačiau besigydančius narkomanus. Matydavau jaunus, gražius, bet taip pat ir nelaimingus žmones, matydavau, kaip jie gydosi, kaip vaduojasi iš sunkių būsenų. Galvodavau: kodėl jiems prireikė narkotikų? Kodėl jie tai darė? Buvo tikrai labai sunku – budėjimai, ilgos dienos, kartais net ir pavojinga dirbti, bet visada jausdavau pasitenkinimą padėdama žmonėms.
Buvo atvejų, kai gatvėje sutikdavau iš skyriaus jau išleistus žmones, kurie laimingi sau žingsniuoja miesto gatvėmis – toks džiaugsmas apimdavo, kai supranti, kad jie suvaldė tą ligą, kad žmogus vėl galėjo grįžti į pilnavertį gyvenimą. Tik pradėjus čia dirbti supratau, kad nėra taip lengva grįžti, kad visuomenė nėra linkus priimti, daugelis neturi galimybių gyventi saugioje, supratingoje aplinkoje.
Dvidešimt metų dirbate su priklausomybes besigydančiais ar iš kalėjimo išėjusiais žmonėmis. Ar visada turite motyvacijos jiems padėti?
Tikrai pripažinsiu, kartais nusvyra rankos. Buvo etapų, kai ir visuomenė nelabai suprato, ką mes čia veikiame. Tačiau labai motyvuoja vieno mūsų dalyvio pasakyta frazė: dirbti lengviau nei vogti. Kai žmogui suteiki galimybę pradėti dirbti, tai ir įvyksta tas pokytis.
Pas mus apsilankiusių dalyvių amžius – nuo paauglystės iki pensinio amžiaus. Esame turėję su priklausomybėmis kovojančių nepilnamečių. Turėjome tiek vyrų, tiek moterų su įvairiomis patirtimis, įvairiais išsilavinimais: vieni baigia 8 klases, todėl jų nepriima į profesines mokyklas, kiti yra net kelis universitetus baigę.
Liga nesirenka, ji liečia tiek vienus, tiek kitus. Iš pradžių pradėjome dirbti su priklausomais žmonėmis, būtent grįžusiais iš reabilitacijos, po to pabandėme priimti iš kalėjimo išėjusius kalinius. Pamačiau, kad jiems dar labiau reikia pagalbos. Jei žmogus priklausė nusikalstamam pasauliui, jis ne taip lengvai gali iš jo pabėgti. Man yra sakę, kad jei jūs nesuteiksit pagalbos, tai aš grįšiu atgal, nes ten jau gavau pasiūlymų.
Kodėl žmogus išklysta iš kelio?
Galėčiau vardinti labai daug priežasčių, bet ar būčiau teisi? Anksčiau žinodavau, kad tas, tas ir tas padeda išklysti. Šiandien, 20 metų čia dirbu ir suprantu, kaip sunku atsakyti į šį klausimą.
Turėjome žmogų, kuris buvo sukūręs verslą, turėjo šeimą, vaikų, buvo brandžiame amžiuje. Gydymo tikslais jam buvo skirta morfijus ir jis tapo nuo jo priklausomas. Dėl priklausomybės pardavė viską, po to pats tapo narkotikų platintoju, pateko į kalėjimą. Po kalėjimo atėjo pas mus – jis jau buvo arti pensinio amžiaus.
Tai – ne tik jaunų žmonių problema ir tikrai ne tik iš asocialių šeimų. Turėjome žmonių, kurie augo viskuo aprūpintuose namuose, bet taip pat tapo priklausomais nuo psichoaktyvių medžiagų, dėl nusikalstamų veiklų pateko į kalėjimą.
Galbūt priežastis, kurią galėčiau išskirti, yra meilės, dėmesio stoka. Meilė nereiškia materialių dalykų – naujų telefonų ar pinigų – tai šiluma, rūpestis, bendravimas. Daugelis per darbus, per skubėjimą vaikams neskiria laiko, o svarbiausia žmogui yra šiluma.
Kita vertus, jaunimui dabar labai stinga asmeninės atsakomybės už savo poelgius, savo pačių ateitį. Daug kalbama apie teises ir tai yra gerai. Tačiau per mažai kalbama apie pareigas – tai yra blogai. Kai jaunas žmogus dėl visko yra tik giriamas ir visai nekritikuojamas, tai veda į klystkelius.
Per savo veikimo laikotarpį padėjote bent 800 žmonių. Per metus tai grubiai apie 40 žmonių – ar spėjate prisirišti prie pas jus atėjusio žmogaus? Ar būna sunku atsisveikinti?
Žmonės pas mus laiko praleidžia labai skirtingi. Vienas ateina mėnesiui ir išeina, nes dar būna nepasiruošęs grįžti į visuomenę, nes jis dar nenori atsisakyti savo įpročių. O kiti pas mus prabūna ir metus ar kelis, kadangi mato, kad jam dar nesaugu išeiti, kad jam dar reikia dalinai apsaugotos, palaikančios aplinkos. Tada labiau prisiriši prie tų žmonių ir jie tampa lyg šeimos nariai.
Pas mus ateina tie, kurie neturi artimųjų, yra vaikų namų auklėtiniai arba jų tėveliai yra mirę. Jiems skiriame daugiau dėmesį, tada tai ne tik darbas – tai ir socialinių įgūdžių formavimas. Nesinorėtų pririšti žmonių, tą sąmoningai darome, nes mes jiems vis tiek negalime atstoti šeimos.
Kai matome, kad žmogus tampa savarankiškas, turi draugų, namus, priemones, kurios jam padeda sustiprėti, tada stengiamės palydėti žmogų – kalbamės su darbdaviais, palydim į kitus darbus ir atsisveikinam.
Kai žmogus didžiąją gyvenimo dalį praleidžia kalėjimuose – kaip jam resocializuotis?
Būtent ta pradžia, integracija, perėjimo etapas yra labai svarbus. Kiek žmogus šiame etape gaus pastiprinimo, pasiruošimo, tiek jis išsineš po to ir išsilaikys darbo rinkoje. Jauni žmonės atvažiuoja į Vilnių ir reikia kažkur apsigyventi, mokėti nuomą, reikia turėti pinigų. O yra iš įkalinimo įstaigų išėjusių žmonių, kurie neturi nieko – jiems labai sunku, jie bijo, nežino kaip išsilaikyti. Jie nemoka naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, tai vėlgi gąsdina. O jeigu kalėjime teko pabūti 5 ar 10 metų – jie grįžta į kitokį pasaulį.
Šiuo metu, kai Lietuvoje trūksta daug darbuotojų, nepasakyčiau, kad verslai nenori priimti buvusių kalinių. Darbą galima rasti ne taip ir sunkiai, tačiau iššūkis yra jame išsilaikyti.
Į visuomenę norintiems sugrįžti žmonės labai svarbu turėti sąžiningo darbo patirtį. Būna atkryčio atvejų, kai pas mus atėję žmonės sugrįžta į kalėjimą, tada daugelis darbo patirtį restorane prisimena su nostalgija – tada jie galėjo kitaip gyventi, jie turėjo kitokį gyvenimą, nebijojo būti visuomenės dalimi ir suprato, kad visuomenė juos priėmė tokius, kokie yra. Ta patirtis jiems yra labai svarbi, kuri, išėjus iš kalėjimo, padeda lengviau stotis ir gyventi.
Ar galite papasakoti istoriją, kuri suteikė daugiausiai motyvacijos ar įrodė, kad gyvenime viskas yra įmanoma?
Vienas vyriškis pas mus atėjo, kai jam buvo 50 metų. Jis visą savo gyvenimą vartojo narkotikus, buvo visuomenės užribyje, pinigų prasimanydavo nelegaliais būdais. Pasiekęs savo srityje buvo gana daug – nusikalstamas pasaulis jį žinojo.
Vartojant narkotines medžiagas, kaip ir kiekvienam, atėjo degradacija ir sveikatos problemos, jis sėdėjo kalėjime ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kaip pats sakė, jo gyvenimą pakeitė prokurorės pasakyti žodžiai: kaip tu taip žemai kritai?
Tada jis apsisprendė vykti į reabilitaciją, po reabilitacijos atvyko pas mus. Sulaukus 50 metų, tai buvo jo pirmoji darbovietė, pirmasis legalus darbas. Kas mane žavi, tai, kad jis laikosi visų taisyklių. Viską, ką mes jam siūlėm, jis besąlygiškai priėmė.
Ar norinčiam į normalų gyvenimą grįžti žmogui svarbi religija, tikėjimas?
Labai svarbu. Dvylikos žingsnių programoje pirmi žingsniai yra pripažinimas aukštesniosios jėgos, kad ne aš esu pasaulio bamba, ne aš esu pats svarbiausias, bet virš manęs yra aukštesnioji jėga. Daugelio veikimas prasideda, kai žmogus pripažįsta: aš pavargau, Dieve prašau. Ir kai pakelia akis į dangų ir paprašo pagalbos, tada viskas kažkokiu būdu pradeda keistis.
Tie, kurie suvokia ir tuo gyvena, laikosi įstatymų, tai ir išbrenda iš problemų. Kuriems sunkiau suprasti – kol nesupranta, tol kankinasi. Tas labai matosi iš šalies.
Ko darbas su paribio žmonėmis jus išmokė apie visuomenę?
Prieš 20 metų būčiau greitai pasakius. Kuo daugiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad mažiau žinau ir suprantu. Jei trumpai – tiesiog žmogus turi laisvą valią rinktis ir priimti sprendimus, o kiekvienam iš mūsų reikia palaikančios rankos, šypsenos, žvilgsnio, reikia kitų meilės. Vienam yra sunku gyventi – tu turi turėti draugų, bendruomenę, aplinką, kuri supras, palaikys, priims. Ypatingai, jei tai nėra šeima, tai turi rasti bendruomenę ar kolektyvą, kurie tai suteiks.
