Lauke, už vieno kambario bendrabučio lango, siautė baisus vėjas. Andrius prisiglaudė prie žmonos ir, klausydamas judviejų kūdikio ramaus kvėpavimo, palaimingai atsiduso. Žmona ir sūnus – tai inkaras, kuris, Andrius tiki, jam nebeleis grįžti į gatvę. „Prarasčiau šeimą – išsyk į kilpą“, – atvirauja 35-erių vyras ir pasakoja, koks gi iš tikro žiaurus yra bomžų gyvenimas, kur gyvena geriausios širdies šiauliečiai ir kokiame konteineryje iki soties gali prisivalgyti žvėrienos ir negyvai prisigerti.
Neįgalumas – užpuolus
Vieno kambarėlio bendrabutyje šilta ir švaru. Naujas šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, indauja. Prie sieninės spintos šalia veidrodžio net pakabintas aromatą skleidžiantis oro gaiviklis...
Metukų šviesiaplaukis garbanius Lukas šypsosi ir krykštauja. Andriaus žmona Lina užpliko arbatos, o šeimos galva sako svajojantis nusipirkti naują kilimą. Besikimbantis į gyvenimą vyras su šeima išgyvena iš 936 litų. Šie pinigai – jo ir žmonos neįgalumo pašalpos bei 97 Lt išmoka už vaiką. Kai gauna šiuos pinigus, pirmiausia sumoka komunalinius mokesčius, perka vaistų, sauskelnių vaikui. Tada žiūri, kiek liko.
„Gauname maisto paketus, susitvarkėme kompensacijas. „Nesibiednielinu“, – šypsosi Andrius. Vyras sako nesuprantantis žmonių, kurie dejuoja dėl nepritekliaus, o labiausiai jis nesupranta tų „žlobų“, kurie niekina žmogų dėl jo praeities.
Visi apkalbinėjo, kaip du invalidai sveiką vaiką gali pasigimdyti. Žmonai giminės liepė abortą daryti. „Mane žmonės buvo „nurašę“. Jei kažkada toks buvai, reiškia, negali būti žmogus. Žmonės po 15 metų nebegeria. Nuvažiavau į Palendrių vienuolyną. Išlipo iš džipo turtingas verslininkas, apsikabino mane, sako: „Labas, broli.“ Sutrikau, o jis, pasirodo, kažkada kaip aš gėrė, „ant padjiezdo“ sėdėjo ir elektroninius laikrodžius pardavinėjo. Dabar – su džipu. Daug tokių“, – sako pašnekovas.
Antrąją neįgalumo grupę vyras gavo, nes sunkiai vaikšto ir jam leidžiama kelti ne daugiau nei penkis kilogramus – stuburas pažeistas. Kai „gyveno“ laiptinėse, ėjo trečią valandą nakties pro SEB banką mineralinio vandens nusipirkti. Laiptinėje juk nėra vandens... Priešais besiartinantys du gerai apsirengę jaunuoliai jį pargriovė ir ėmė spardyti. Daužė, tyčiojosi ir reikalavo dokumentų, pinigų. Iš kur pas „bomžą“ pinigai? Andrius šiaip taip parsirado į laiptinę. „Išsilaižė“, o po kurio laiko ėmė justi, kad nugarą traukia, kojos nebelaiko. Tik neseniai sužinojo, kad stuburo nervas pažeistas.
Kodėl jis tada nesikreipė į medikus? Neturėjo socialinio draudimo. Kartą jį, laiptinėje nušalusį kojas, nuvežė į ligoninę. Pakišo medikai po karštu dušu, atšildė ir išleido. „Gerai, kad kojų pirštų nepraradau“, – sako jis.
Tiesa, į medikus Andriui yra tekę ne kartą kreiptis. Dėl baltosios karštinės, kai neturėjo už ką išgerti, jis kelis kartus gulėjo psichiatrinėje ligoninėje.
Kartą apsigyveno pas gerą žmogų prie Donelaičio kapinių. Negėrė tris dienas ir staiga išgirdo kažką jam į ausį dainuojant. Pakelia akis – trys „mergičkos“ jį apkalba, koks jis baisus, kaip baisiai apsirengęs, koks „fuflo“, ir juokiasi iš jo. Puolė haliucinacijų vejamas Andrius bėgti, visur į plytų sieną atsitrenkdavo. Žiūri – 30 „bachūrų“ jį vejasi ir grasina galvą nupjauti, gabalais sukapoti...
„Atbėgau iki Šiaulių centro į vaikiškus batus įsispyręs. Bėgau per bulvarą ir šaukiau: „Padėkite man.“ Niekas dėmesio nekreipė, tik moteris greitąją iškvietė. „Psichuškėj“ septynias dienas vaistų papumpavo ir išleido. Grįžti negalėjau, viską buvau išdaužęs. Vėl atsidūriau gatvėje“, – sako jis.
Pagalba – iš atsigavusių likimo draugų
Besiklausant Andriaus gyvenimo atrodė, kad visą laiką jam ant vieno peties tupėjo velnias, o ant kito – angelas. Kuris į ausį šnabždėjo, to ir klausėsi.
Andrius sako turintis auksines rankas. Viską galintis sumeistrauti. Tokie, beje, yra visi alkoholikai. Įniršti taip pat mokėjęs. Kaip velnias. Būdamas paauglys sako pats mušęs bomžus, tyčiojęsis iš jų. Iš kur tas įniršis buvęs, jis nežino. Paskui pats patyrė, ką reiškia būti žiauriai mušamam vien dėl pramogos.
„Kartą sėdėjau „padjiezde“, gėriau vyną ir verkiau. Šaukiausi Dievo ir prašiau arba pasiimti pas save, arba parodyt kelią, kur eiti. Po dviejų dienų susitikau pažįstamą Audrių. Tas pasiūlė vykti peržiemoti į Kelmės rajone esančią sodybą. Tada nepasakė, kad ten alkoholikų reabilitacijos bendruomenė“, – prisimena jis.
Nuvažiavus pas brolius, vėl ištiko baltoji karštinė. Viską matė – ir dangų, ir žvaigždes, ir vaiduoklius. Norėjo pabėgti, grasino skųstis Strasbūrui. Padėjo jam likimo broliai išsilaikyti, sodyboje jis praleido pusę metų.
Grįžęs į Šiaulius sužinojo, kad mirė brolis – sušalo žydų kapinėse ant rogučių prigulęs. Andrius vėl pradėjo gerti... Vėl rūsiai, laiptinės, vėl „pa barabanu“...
Bevalkataudamas Andrius vėl sutiko Audrių. Neprieštaravo, kad jį nuvežtų į reabilitacijos sodybą. Po trijų mėnesių nusprendė, kad pakaks valkatauti. Susivokė, išblaivėjo protas.
Susipažino su mergina, su kuria susilaukė kūdikio. „Nepavyko man visai nebegerti, išgeriu kartais. Rūkyti mečiau. Dabar turiu kuo rūpintis, visada žinau, kad jei vaikas susirgs, turiu turėti pinigų vaistams. Turiu dėl ko negerti. O į gatvę nebegrįšiu“, – sako jis.
„Pacanai“ degino ir sprogdino pramogaudami
Andrius paglosto dešinį petį. Ant jo – didelis randas. Jis liko po to, kai į benamį paaugliai laiptinėje petardą metė. Ši sprogo, išdegino kūne skylę, prie kurios prilipo sintetiniai išsilydę marškinėliai...
„Baisūs tie vaikai 12-13 metų. Kalėjimo kamščiai jie dabar. Gerdavo laiptinėse, rūkydavo. Kartą miegojau šiluminiame mazge, name statybos vyko. Apkrovė jie mane kartonais ir padegė. Pabundu – degu, dūmų pilna. Išbėgau į lauką. Ten kirpykla kažkokia buvo, vyras su vandens kibiru mane užgesino“, – prisimena jis.
Vieną jo draugą trys vaikinai pramogai nužudė. Šokinėjo ant benamio, kol šis nuo sužalojimų mirė. O kiek nudurtų, sušalusių, sumuštų...
Kartą Dvaro gatvės konteinery pasirausė ir nuėjo sau. Pribėgo paauglys – suspardė, sudaužė. Šiaip, pramogai. Guli baloje ir kam pasiskųsi? „Policijai nepasiskųsi, į tokius kaip mes jie numoja ranka“, – sako jis.
Andrius gali pasigirti – valkataudamas valgęs geriau nei dirbantys žmonės. Ko tik šiauliečiai neišmeta į konteinerius. Ypač po švenčių, Kalėdų ar Velykų, visokių dalykų – tortų, dešrų, kiaušinių – kalnai.
Rojus – prie kavinių ir prekybos centrų
Vyras atskleidžia, kad ne buitiniai konteineriai buvo pagrindinis maisto šaltinis. Kartą prie „Norfos“ jis pamatė, kaip moteris automobiliu apibraižė prekybos centro vedėjos automobilį. Nuėjo pas ją ir pasakė parodysiantis, kas taip padarė. Sąlyga – jei pasakys, kada išmetami pasibaigusio galiojimo maisto produktai, ir dar duos butelį.
„Alkoholikas – geras psichologas, jo niekada neapgausi. Jis manipuliuos, kol gaus tai, ko nori“, – sako pašnekovas.
Vedėja žodį tesėjo, o Andrius iš konteinerių aikštelės maišais tempė išmestas dešras, pieno produktus, kumpius, žuvį ir t. t. Maistą parduodavo ir išsyk bėgdavo pas „babūsią“, pirkdavo „samagono“. Tada sėdėdavo su draugais, dešrą valgydavo, namine užsigerdavo, o praeiviai stebėdavosi, kaip gerai benamiai gyvena.
Daug maisto – karbonadų, tortų, vėdarų – benamiai prisirinkdavę ir iš „Maximos“, kitų prekybos centrų konteinerių. Prie vienos centre esančios kavinės gaudavo net išgerti. Jei benamis tvarkydavo aplinką, kavinių darbuotojai į butelį lankytojų neišgertus likučius supildavo ir išnešdavo.
O geriausia būdavo prie vienos užeigos. „Ten – tikras rojus“, – sako Andrius. Savaitgaliais jis valgydavo fazanus, šernieną, stirnieną ir išgert gaudavo. O kai apsigyvendavo NATO kareiviai, šiukšliadėžėse būdavo neišpakuotų cigarų, muilo, dezodorantų ir net spirito „bambalių“. „Savaitę prie konteinerių gyvendavome, niekur neidavome. Cigarus rūkėme, spiritą gėrėme“, – prisimena vyras.
Tiesa, benamiai nėra draugai. Kartais pataria „daryt kitą kryptį“, jei šiukšlių konteineris jau patikrintas. „Dėl žalvario ar vario vienas kitam gali gerklę perkasti. Štai ką daro alkoholis – sužvėrėji“, – sako jis.
Andrius gyvenime sutiko ir gero jaunimo. Studentai laiptinėse pledu miegantį užklodavo ar suberdavo metalines monetas. Iš užsieniečių yra gavęs net 200 Lt. Kokia nors senutė blynų ar „kokletų“ išnešdavusi pavalgyti.
Vyras sako, kad patys geriausi Šiaulių žmonės gyvena „Paryžiuje“ – mikrorajone prie „Parnu“ parduotuvės. Ten likę nemažai rusakalbių, kurie benamiams būdavę nuoširdūs. „Tu būk žmogus ir tau bus žmogus“, – sako Andrius.
„Įlipo į mėšlą“ tėvams mirus
Kaip Andrius nusirito iki benamio? Gyveno jis su broliu, motina ir patėviu netoli Bačiūnų kartodromo. Nuosavame name. Kai patėvis mirė, mama priėmė gyventi girtaujantį, ne kartą kalėjusį tėvą. Kai Andriui buvo 17-ka, tėvą užmušė, po mėnesio mirė ir mama. Liko jie su broliu, kuris taip pat gėrė. Gerti pradėjo ir Andrius.
„Mano mama buvo babūsia. Žinai, kas tai yra? Pusė rajono pas mano mamą „samagoną“ pirko. Gyvenome puikiai, pinigų netrūko. Po tėvų mirties brolis iš namų pradėjo tempti daiktus, gėrė vis labiau“, – prisimena vyras.
Marius, nors išgėrinėjo, dirbo – krovė druską, per dieną gaudavo 10 Lt ir jautėsi turtingas. Turėjo merginą, ketverius metus su ja draugavo. Pardavė namą, nes norėjo atskirai nuo brolio gyventi. Nusipirko bendrabučio kambarį.
Dirbo Kaune, uždirbdavo apie 70 Lt per dieną. Savaitgaliais vyno „dėdavo“. Draugė pastojo, bendrabutį pardavė, pinigus „kišo į butą“. Kai gimė vaikas, Andrius ėmė gerti dar daugiau. Išsigando, užsikodavo ir pusantrų metų negėrė. Kol negėrė, nusipirko mašiną, baldus, valgė tik kavinėse.
Atsitiko taip, kad paragavo alaus. Pamanė, koks gi jis alkoholikas, jei pusantrų metų negeria. To pakako. Vyras nebegalėjo liautis gerti. Gėrė tiek, kad liko vienas. Pragėrė ir mašiną, ir žmoną, ir dukrą, ir namus.
Būdamas vos 23-ejų nuomojosi kambarį, vėliau susidėjo su valkataujančiais draugais ir atsidūrė „padjiezde“. Kur tik nemiegojo – ir po balkonu, ir prie poliklinikos, ir prie restorano „Geluva“, ir laiptinėse. Buvo susiradęs gerą laiptinę, kurioje miegojo ir tvarką palaikė. Geros močiutės maisto atnešdavo. Jis močiutėms iš parduotuvės nupirkdavo, ko prašė.
Kartą vienas žmogus jį pakvietė dirbti statybose, leido gyventi name. „Užsikodavau vėl, bet po pusmečio užgėriau. Ir namą sudeginau, ir pats apdegiau“, – sako jis.
Valkatavimas – pamoka
Lauke 30 laipsnių šalčio, o Andrius sliūkindavo Šiaulių bulvaru nuo turgaus iki viešbučio. Prisivalkataudavo pinigų ar rinkdamas ir pardavinėdamas metalą. Neslepia – ir vogė. „Ramunėje“ už gautus pinigus išgerdavo, iš konteinerių pavalgydavo.
Yra gyvenęs ir benamių slėptuvėje Dubijos gatvėje. Nors ten budėdavo policininkas, pasak Andriaus, į benamių muštynes jis nesikišdavo. „Būdavo tokios taisyklės. Kiekvieną vakarą turėjai atsinešti ką nors gerti ir viską dėdavai į bendrą katilą. Prisigerdavo visi ir imdavo pliektis. Išėjau iš slėptuvės, nes naktį užeidavo „snargliai“ su beisbolo lazdom. Pliekdavo visus ir pinigų reikalaudavo. Paskui ėmė ateidinėti kasnakt. Nebeištvėriau“, – sako vyras.
Andrius niekam ‚bomžo“ gyvenimo nelinki, nors daugeliui atrodo, kad toks gyvenimo būdas – lengvas ir kone romantiškas. „Visiems užkliūni, tave daužo, spardo, tyčiojasi. Paaugliai taip pramogauja. Nežinau, kodėl jie taip elgiasi. Iš tėvų viskas...“ – sako jis.
Andrius tikras, kad ne likimas kaltas dėl žmogaus gyvenimo. Likimą kiekvienas pasirenka tokį, kokio nori. Jei būtų sutikęs anksčiau žmones, kurie jam padėjo, gatvėje būtų gyvenęs ne dešimt metų, o kur kas trumpiau. Bet gal tokios pamokos reikėjo, kad įvertintų tai, ką turi dabar.
Oksana LAURUTYTĖ
