Panevėžio apygardos prokuratūra teismui perdavė vieno paskutinių Lietuvos partizanų Antano Kraujelio žūties baudžiamąją bylą. Kadangi daugelis jaunesniųjų skaitytojų nežino istorijos apie jį, "Akistata" trumpai ją primena.
Bylos tyrimas užtruko daugiau kaip dešimtmetį. Kaltinimai pateikti 4 asmenims. Prokuratūra neviešina jų pavardžių, tačiau pagal inicialus bent du jų galima atpažinti. Tai pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis ir buvęs Utenos KGB skyriaus viršininkas Sergejus Tichomirovas. Dar dviejų kaltinamųjų inicialai yra R. K. ir P. L., o dar 6 jau mirę.
Iš visų kaltinamųjų visuomenę labiausiai sudomino M. Misiukonis.
Dėl ko raudonavo prezidentas
2000-ųjų vasario 16-ąją prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo M. Misiukonį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuo ypač pasipiktino buvę disidentai. Garsioji Nijolė Sadūnaitė tada specialiai atskubėjo į Prezidentūrą ir sutrikdė ordinų įteikimo ceremoniją – garsiai pareiškė, kad negalima apdovanoti KGB agentų ir kadrinių karininkų. Kovotoja už Lietuvos nepriklausomybę turėjo omenyje tuo metu irgi apdovanotą Kazimirą Prunskienę ir M. Misiukonį. Paraudęs ir suglumęs prezidentas turėjo raminti N. Sadūnaitę, kuri metais anksčiau pati buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu.
Netrukus per 50 Seimo narių pasirašė pareiškimą, kuriame teigta, kad aukštų apdovanojimų įteikimas tokiems asmenims esanti provokacija, siekiant pasityčioti iš Lietuvos nepriklausomybės.
M. Misiukonis KGB struktūrose dirbo iki 1984 metų ir užėmė aukštą 6-ojo skyriaus viršininko postą. Pradėjo ten dirbti baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą 1962 metais. Iš pradžių dirbo operatyviniu įgaliotiniu Anykščiuose ir po 3 metų dalyvavo paskutiniojo Aukštaitijos partizano A. Kraujelio „sulaikymo operacijoje“. Operacijai vadovavo NKVD budelis Nachmanas Dušanskis, o jaunesniojo leitenanto M. Misiukonio vaidmuo buvo nežymus.
Priešinosi okupacijai
Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje tęsėsi dešimtmetį. Ir nors dabar kai kas bando sumenkinti šios didvyriškos kovos reikšmę, teigia, esą ši kova buvusi beviltiška, iš anksto pasmerkta, vis dėlto neįmanoma nesižavėti miško brolių narsa, pasiaukojimu, ištverme.
Kovodami su organizuotais, iki dantų ginkluotais NKVD daliniais, nujausdami savo tragišką baigtį, daugelis partizanų verčiau pasirinkdavo mirtį, bet nepasiduodavo priešui.
1954 metais Lietuvoje buvo telikę apie 100 partizanų. Kai kurie slapstėsi pavieniui, likusieji – mažomis grupelėmis. Net iki 1957 metų Pilėnų tėvonijos partizanų grupelė, vadovaujama J. Streikaus, leido pogrindžio laikraštėlį „Partizanų šūvių aidas“. Netrukus ir jie buvo išduoti.
Ilgiausiai sugebėjo slapstytis paskutinis Aukštaitijos partizanas iš Vytauto apygardos Antanas Kraujelis ir Žemaitijos partizanas P. Končius – juos abu čekistai sugebėjo surasti tik 1965 metais.
Iki pat savo mirties 1986 metais nebuvo išaiškintas partizanas Stasys Guiga, kurį 33 metus savo sodyboje Švenčionių rajono Činčikų kaime slėpė Ona Činčikaitė.
Saugumas buvo bejėgis
Žinant čekistų klastą, jų užverbuotų agentų provokacijas, didžiulę nuostabą kelia A. Kraujelio fenomenas – kaip jis sugebėjo išvengti pasalų, išdavystės ir taip ilgai slapstytis?
Juk KGB stengėsi iš paskutiniųjų, buvo mobilizuotos didžiulės pajėgos, apie besislapstantį partizaną žinojo net Maskvos vadovybė ir nuolat griežtai reikalaudavo kuo skubiau surasti „plėšiką“.
Čekistai savo ataskaitose A. Kraujelį vadindavo banditu, grobiančiu žmonių ir valstybės turtą. Neilgai trukus ir sovietinėje spaudoje pasirodė daugybė straipsnių apie Utenos, Molėtų, Anykščių rajonuose esą plėšikaujantį nusikaltėlį.
Be abejo, tie plėšimai buvo gerokai išpūsti, be to, A. Kraujelio vardu bandė pasinaudoti kai kurie plėšikai. Yra faktų, kad vietos čekistai ne vieną tokį išaiškino, tačiau neteisė, o... užverbavo ieškoti besislapstančio partizano.
Apskritai net kelių minėtų rajonų KGB ruošė bendras operacijas, griebėsi įvairiausių priemonių – nuolat sekė A. Kraujelio artimuosius, kaimynus, žadėjo nemenkas sumas už informaciją apie jo slapstymosi vietą.
1960 metų rugpjūčio mėnesį A. Kraujelis su broliais Ruzgais ir A. Satkūnu įsilaužė į Pakalnių miestelio parduotuvę. Vyrai išsinešė prekių už 23 609 rublius. Ant prekystalio A. Kraujelis paliko raštelį: „Nelieskit šeimininkų, jie nekalti. Jų kaltumas kaip ir jūsų. Sunaudoju prekes. Siaubūnas“.
Po 2 metų A. Satkūnas ir broliai Ruzgai buvo sulaikyti ir nuteisti. Prieš tai čekistai iš kailio nėrėsi, tardydami partizano pagalbininkus, bandydami iškvosti, kur jis gali slapstytis. J. Ruzgui tardytojai net žadėjo laisvę, jei jis nušaus A. Kraujelį arba įpils jam migdomųjų į maistą.
Paskutinė partizano kova
„1964 metų gruodžio 19 dieną operatyvinių paieškų priemonių vykdymo metu gauta duomenų, kad Kraujelis gali slėptis pas Pinkevičių, Vingelevičių, Cibą“.
Šie žmonės gyveno Utenos rajono Papiškių kaime, tad peršasi išvada, kad kažkas iš vietinių gyventojų galėjo čekistams nurodyti apytikrę A. Kraujelio slapstymosi vietą. Be abejo, byloje buvo ir jų pavardės, tačiau kagėbistai suspėjo tuos dokumentus sunaikinti.
1964 metų pabaigoje čekistai Papiškių kaime atliko keletą kratų. Ypatingą dėmesį skyrė kelioms sodyboms, tarp jų ir Antano Pinkevičiaus, tačiau nieko nerado. Netrukus byloje atsirado įrašas: „Gauta papildomų duomenų, kad slepiasi pas Pinkevičių“.
1965 metų kovo 17 rytą apie 50 ginkluotų kareivių apsupo A. Pinkevičiaus namelį. Kruopščiai apieškojo ūkinius pastatus, smaigais išbadė šieną, šiaudus. Nieko neradę, sugužėjo į trobą. Čia pradėjo krėsti visus pašalius, galų gale susidomėjo didžiule krosnimi.
Pradėję ardyti sienelę, aptiko gudriai užmaskuotą angą. Liepė šeimininkui A. Pinkevičiui atidaryti. Lindėdamas slėptuvėje, A. Kraujelis pamanė, kad lenda čekistai, ir paleido automato seriją... A. Pinkevičius sukniubo paplūdęs kraujais, o kareiviai išgarmėjo iš trobos, apsupo žiedu visą sodybą. Viduje liko tik Antano žmona ir jo sesuo. Pasak Broniaus ir Aldonos Pinkevičių, A. Kraujelis išlindo iš slėptuvės, pasidomėjo, kiek yra kareivių, paprašė suknelės – bandysiąs bėgti, į moterį gal nešausią (jis dažnai apsirengdavo moteriškais rūbais, taip ne kartą apmulkino stribus ir čekistus).
Netrukus per seserį jam perdavė raštelį, kuriuo reikalauta pasiduoti, žadėta jam dovanoti. A. Kraujelis tik šyptelėjo – „Maskoliams niekada nepasiduosiu“. Keletą šūvių paleido per langą, sužeidė du kareivius. Po to pats sudegino kai kuriuos dokumentus, užlipo ant aukšto ir nusišovė.
TIK FAKTAI:
A. Kraujelis (1928–1965) į mišką išėjo 1948 metais. Jis turėjo Pabaisos, o vėliau – Siaubūno slapyvardį.
1954 metais jo bendražygis V. Petraitis-Nemunas legalizavosi, tad Kraujelis liko vienas. Būdamas pogrindyje vedė ir susilaukė sūnaus Alvydo.
1997 metais A. Kraujeliui po mirties buvo suteiktas teisinis kario savanorio laipsnis, o vėliau – ir vyresniojo leitenanto laipsnis. 1998 metais jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.
1992 metais buvę Utenos politiniai kaliniai prie A. Pinkevičiaus namo pastatė paminklą partizanui A. Kraujeliui.
Jonė Ožalaitė
