Pilaitėje buto kaina naujos statybos name – vos 18 tūkst. litų.
Nors sostinėje socialinių būstų trūksta, įsigyti juos miestas siūlo kone dešimt kartų mažesne nei rinkos kaina. Lengvatinėmis sąlygomis socialinį būstą privatizavę asmenys jį neretai parduoda, tokią teisę jie turi. Per praėjusius metus sostinėje privatizuota 13 socialinių būstų. Dažniausiai juos pirko į Lietuvą grįžę politiniai kaliniai ir tremtiniai bei jų vaikai.
Rinkoje – 10 kartų brangiau
Artimiausiu metu miesto taryba ir vėl svarstys, ar leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti tris būstus. Visi butai yra Pilaitės mikrorajone, per pastaruosius penkerius metus pastatytuose daugiabučiuose – taigi naujos statybos namuose. Šiuose daugiabučiuose, kurie priklauso miestui, įsikūrę politiniai kaliniai ir tremtiniai bei jų vaikai, socialiai remtini asmenys.
Vieną 43 kv. m dviejų kambarių butą, kurio rinkos vertė, Registrų centro duomenimis, – 160 tūkst. litų, savivaldybės valdininkai siūlo privatizuoti už 14 tūkst. litų. Kitą 30 kv. m vieno kambario butą, kurio rinkos vertė yra 111 tūkst. litų, siekiama privatizuoti už 10 tūkst. litų. Trečią, 40-ies kv. m, siūloma parduoti už 18 tūkst. Jo rinkos vertė, pasak Registrų centro, 150 tūkst. litų.
Per metus – 13 atvejų
Kaip nustatoma lengvatinėmis sąlygomis privatizuojamo buto kaina, yra reglamentavusi Vyriausybė, o vėliau patikslinusi savivaldybė. Skaičiuojama pagal atitinkamą formulę, kurioje reikia nurodyti namo statybos metus, statybos medžiagas, jo susidėvėjimą ir pan.
Kaip informavo miesto savivaldybės atstovai, pernai lengvatinėmis sąlygomis buvo leista privatizuoti 13 socialinių būstų. Vidučio Bareikio, savivaldybės Socialinio būsto skyriaus vedėjo, teigimu, iš viso maždaug už 400–450 tūkst. litų. Prašymus leisti privatizuoti socialinį būstą, kuriame gyvena, dažniausiai teikia politiniai kaliniai ir tremtiniai arba jų vaikai.
Juro Požėlos, Vilniaus miesto tarybos Socialinių reikalų komiteto pirmininko, teigimu, lengvatinėmis sąlygomis privatizuojami būstai vėliau išties parduodami, tik jau rinkos kainomis. Tačiau jis negalėjo pasakyti, ar tokia tendencija Vilniuje plačiai paplitusi.
„Didelė dalis tokio privatizuoto būsto iš tiesų parduodama. Žinoma, galima svarstyti, kad privatizavimo sutartyje galėtų atsirasti nuostata, jog, tarkime, tam tikrą laiką po privatizavimo jie šių būstų parduoti negali“, – kalbėjo socialdemokratas, kurio vadovaujamame komitete svarstomi tokie reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių bei jų vaikų prašymai.
Pasak savivaldybės atstovų, jokia statistika apie vėliau parduodamus būstus nekaupiama.
Parduoda, bet nemasiškai
Pilaitės seniūnui Albinui Šnirui socialinio būsto privatizavimo problemos – kasdienybė. Jo vadovaujamoje seniūnijoje – ne vienas daugiabutis su socialiniais būstais. A.Šniras „Vilniaus dieną“ tikino, jog tendencijos, kai lengvatinėmis sąlygomis įsigyti būstai išsyk parduodami, bent Pilaitėje tikrai nėra.
„Žinoma, kad yra parduotų. Bet juk taip elgiasi tie, kurie išvažiuoja iš Lietuvos. Tai tikrai nėra masinis reiškinys. Be to, retas kuris čia gyvenantis nusprendžia išvažiuoti“, – pasakojo A. Šniras.
Kiekvienas atvejis, pasak seniūno, individualus, ir pasakoti kiekvieno pardavusio būstą istoriją reikėtų labai ilgai. „Jei, tarkime, šeimoje vyras lietuvis, o jo žmona – rusė, tada, žinoma, pasitaiko atvejų, kai būstas parduodamas.
„Bet galiu patikinti – jei šeima lietuvių, jie pasilieka čia. Galiu pasakyti paprastai: kaip visa Lietuva privatizavo būstus iki 1998-ųjų, panašios sąlygos yra ir dabar. Tik tada buvo investiciniai čekiai. Manau, pučiamas burbulas, kai sakoma: „Kodėl jiems taip pigiai“, – apibendrino Pilaitės seniūnas A. Šniras.
Su „Vilniaus diena“ sutikusi kalbėtis Marina Lukaševičiūtė – viena tų, kuri pateikė savivaldybei prašymus lengvatinėmis sąlygomis įsigyti šiuo metu nuomojamą socialinį būstą. Būtą Pilaitėje, Karaliaučiaus gatvėje, jau privatizavo ir M. Lukaševičiūtės sesuo.
„Anksčiau, kai butą privatizavo mano sesuo, ji sumokėjo perpus mažiau, nei man dabar kainuos. O juk ir būstas per tuos penkerius menus paseno“, – guodėsi M. Lukaševičiūtė, kuriai būstą siūloma pirkti beveik už 10 tūkst. litų.
43-ejų moteris socialiniame bute gyvena su dukra. Ji neatmeta, kad ateityje būstą gali tekti parduoti. „Man vietos šiame bute per mažai, turiu normalų darbą, gali būti, kad butą pakeisiu į didesnį. Tada, kai galėsiu“, – neslėpė ji.
M.Lukaševičiūtė – viena pirmųjų, gyvenančių naujai pastatytuose būstuose Pilaitėje, kuri nusprendė pradėti privatizacijos procesą. Pasak jos, reikėjo ir pažymos iš darbovietės, kad neturi jokių skolų, kad sumokėta nuoma ir pan.
„Manau, tiems, kurie čia, Pilaitėje, turi butą, bet gyvena kitur, tai padaryti būtų labai sunku, gal net neįmanoma“, – sakė moteris.
Norint socialinį būstą privatizuoti, anot pašnekovės, reikia nueiti kryžiaus kelius, esą daug čia gyvenančių norėtų būstą privatizuoti, teoriškai ir gali tai padaryti. Tačiau ne kiekvienas ryžtasi ilgoms biurokratinėms procedūroms.
Moteris pasakojo, kad dokumentus ji rinko ir nešiojo po atsakingas institucijas daugiau nei metus, tačiau iki tol, kol butas galutinai taps jos nuosavybe, turės dar praeiti nemažai laiko: reikės sulaukti tarybos posėdžio, paskui reikės „pereiti“ vadinamąjį miesto sutarčių skyrių.
Tiems, kurie kreivai žiūri į lengvatinėmis sąlygomis privatizuojančius socialinius būstus, M. Lukaševičiūtė priminė, kad tai savotiška kompensacija už patirtas skriaudas: „Štai mano mama, jai 75-eri ir ji dar neatsigavo po patirtos traumos. Ne visi juk galėjo grįžti. Štai mano tėvas lietuvis, jis vedė mano mamą ir nenorėjo grįžti. Kiekvienos šeimos istorija skirtinga.“
Į Lietuvą iš Krasnojarsko moteris grįžo dar 1998-aisiais ir septynerius metus gyveno socialiniame būste Naujojoje Vilniuje, nors, pasak jos, buvo žadėta, kad tą būstą bus galima privatizuoti po dvejų metų: „Stovėjome eilėje, sakė, kad gausime būstą, tačiau teko septynerius metus gyventi tremtinių apgyvendinimo punkte, Naujojoje Vilnioje. Ir tuo metu, 1998-aisiais, buvo leista visiems privatizuoti būstus. Vėliau įstatymai keitėsi. Štai mano sesuo, kuri buvo gimusi anksčiau, tokią teisę turėjo, o aš, kai gavau būstą, kadangi esu gimusi vėliau, tokios teisės nebeturėjau.“
Nuoma – labai pigi
Socialinio būsto nuomos kainos Pilaitėje taip pat nesikandžioja. Tremtinių dukra sako, kad nuoma kurį laiką kainavo 50 litų, paskui pabrango – reikėjo mokėti jau 90 litų. „Dabar šiek tiek sumažėjo, bet, galiu pasakyti, per tą laikotarpį aš taip išmokėjau ne vieną tūkstantį, o juk galėjau privatizuoti ir turėti savo namus“, – dienraščiui sakė M. Lukaševičiūtė.
Atsakymas į klausimą, kodėl nusprendė būtent Vilniuje prašyti būsto, tradicinis: sostinėje juk lengviau rasti darbą. Moteris dienraščiui pasakojo susiradusi darbą, lankiusi specialius kursus, tad jokių finansinių problemų nei ji, nei jos šeima neturi.
„Į butą daug investavau. Kai jį gavau, čia nebuvo nei durų ir daugelio kitų dalykų, jį remontavau. Žinoma, kad jį parduodant kaina išaugs. Žinoma, rinkos kaina. Bet aš juk ir kitą butą pirkčiau rinkos kaina. Žinoma, nesakau, kad taip ir pasielgsiu. Kol kas neapsisprendžiau“, – kalbėjo M. Lukaševičiūtė.
Justinas Argustas
