„Paskyrimo dirbti negavau, butų niekas irgi nedalija – į eilę neatsistosi, o gyventi tai ir jauniems reikia“, – pokalbį ironiškai pradeda jaunas vyriškis vardu Linas (vardas pakeistas). Jis džiaugiasi ką tik įsikėlęs į naują būstą – keturių kambarių butą ir sako šį pirkęs avansu.
Nori nuosavo, o ne nuomojamo
Apie tai, kad lietuviai, nors anaiptol ir ne turtingiausi Europoje, veržte veržiasi įsigyti nuosavą būstą, prirašyta išties daug. Antai italai mielai mina tėvų namų slenkstį net ir būdami trisdešimtmečiai, anglai, užuot skubėję pirkti, būstą linkę nuomotis. O štai kokiomis priemonėmis jį pavyksta įsigyti jauniems lietuvaičiams, kurių piniginėse ar banko sąskaitose švilpauja vėjai, nutylima.
Dažniausios įvardijamos nuosavo būsto įsigijimo galimybės: turtingi tėvai arba seneliai, laimėtas aukso puodas, tolimo giminaičio palikimas, paveldėtas turtas.
Realybė ne visai tokia, yra ir kita galimybė – pirkti būstą pasiimant paskolą. Antai dabar straipsnį skaitantis niurgzlys komentatorius pakeiksnos: „Kokia čia naujiena, visi taip daro!“ Tačiau tam, kad gautum būsto paskolą, pagal visas bankų žaidimo taisykles privalai turėti ir dalį savų pinigų – vieni reikalauja turėti 20, kiti 30 proc. nuosavų lėšų – priklauso nuo banko politikos. „Swedbank“ atstovas spaudai Saulius Abraškevičius primena, jog tai yra ne mažiau kaip 15 proc. įsigyjamo būsto vertės. Ką daryti, jeigu tos dalies neturi?
Mūsų kalbintas Linas sako, kad tai – ne bėda, o sena vieša paslaptis. „Imant banko paskolą būstui būtina įvertinti jo vertę, tą daro turto vertintojas. Jei būstas įvertinamas daugiau, tuomet ir gauni daugiau pinigų, nereikia savos dalies, kartais gali net išlošti. Tereikia susitarti su pardavėju“, – lengvą schemą „kaip dukart du“ atskleidė vyriškis. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Atsakingasis skolinimas
Lietuvos banko valdyba dar 2011 metų rugsėjo 1-osios nutarimo pirmu punktu įtvirtino atsakingojo skolinimo nuostatas. Sulig ta diena trokštantiesiems skolintis uždėtas apynasris – paskolos po pusę milijono tapo sunkiai pasiekiamos.
„Skatinti atsakingą kredito įstaigų skolinimo praktiką, rinkos drausmę ir veiklos skaidrumą siekiant sumažinti kredito įstaigų sektoriaus sisteminę riziką, nesubalansuotus nekilnojamojo turto kainų pokyčius, taip pat pernelyg spartaus kreditų portfelio augimo ir perteklinės rizikos koncentracijos riziką bei norint apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos ir ugdyti atsakingo skolinimosi įpročius, taip prisidedant prie visos finansų sistemos stabilumo užtikrinimo“, – toks tikslas nurodomas nuostatuose.
Akivaizdu, kad siekis sveikintinas, tik kažin ar praktikoje galiojantis. O jeigu ir galiojantis, akivaizdu, jog vienoje grandyje apeinamas.
„Swedbank“ atstovas spaudai ragina atkreipti dėmesį į tai, kad atsakingojo skolinimo principai (skolintis sukaupus pradinį įnašą ir tai daryti, jei pajamos tvarios ir pastovios, paskolos įmokoms mokėti turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. šeimos grynųjų pajamų ir kita) ilgalaikėje perspektyvoje naudingi pačiam klientui ir skirti paskolos gavėjui nuo per didelės finansinės naštos keičiantis ekonomikos situacijai apsaugoti.
Visgi paskolos gavėjai, trokštantys įsigyti nuosavą būstą, randa kelių, kaip nesukaupus pradinio įnašo nusipirkti būstą.
Tereikia susitarti
Jauna šios istorijos herojaus šeima išsirinko būstą ir įsigijimo sąlygas visų pirma aptarė su jo savininkais. Sutarta buto pardavimo kaina buvo 50 tūkst. litų. Būtent už tiek gali išsipildyti svajonė, tačiau teorinė galimybė turi virsti praktine.
„Jeigu mes turime turėti 20 procentų pradinį įnašą, mums reikėtų 10 tūkstančių litų. Dar poros tūkstančių prisireiks dokumentams tvarkyti“, – samprotavo jaunas vyras. Deja, tokių santaupų vos prieš pusmetį vestuves atšventusi pora neturėjo.
Po konsultacijų banke, pirminių paraiškų pateikimo jauna šeima kreipėsi į kvalifikuotą specialistą – nepriklausomą turto vertintoją. Jį banko siūlymu išsirinko iš kelių pasiūlytų. „Su vertintoju pavyko susitarti taip, kad butą įvertintų dvigubai daugiau, tai yra veik 100 tūkstančių, todėl bankas paskolą suteikė būtent nuo nustatytos turto vertės“, – atviravo dzūkas.
Tokiu atveju matematika tapo dar paprastesnė, ir pradinio įnašo neturėjimas virto gautų papildomų lėšų remontui šaltiniu. „Bankas būsto savininkams pervedė 80 tūkstančių litų, jie mums sugrąžino permokėtus 30 tūkstančių. Nors ir pas notarą, ir banko sutarty dominavo 100 tūkstančių litų pardavimo suma, mums realiai jis kainavo 50 tūkstančių“, – skaičiavo naujasis buto savininkas.
Paklaustas, kokia tokio pirkimo nauda, juk vis tiek teks grąžinti 80 tūkst. litų bankui, dvidešimt metų mokėti didesnę sumą, negu reikėtų, vyriškis atsakė, kad tai – ne problema: „Esu jaunas, paskolą atiduosiu, svarbu, kad didesnę sumą galėjo suteikti. Tikiuosi, paskolą dar greičiau negu per dvidešimt metų išsimokėsiu, tačiau šiandien turiu ir nuosavą būstą, ir naujai už tuos pinigus įsigytą automobilį.“
Palankus vertinimas nepigus
Šiuo atveju bankai kaip ir įvertina paskolos gavėjo galimybes gauti tokio dydžio paskolą, bet aklai vadovaujasi turto vertintojų išvadomis, kurios, kaip rodo praktika, ne visuomet teisingos, atspindinčios realybę.
Atsakingojo skolinimo nuostatai taip pat įpareigoja kredito įstaigas visokeriopai įvertinti kredito gavėjo gebėjimą grąžinti kreditą ilguoju laikotarpiu ir sumokėti visas su juo susijusias įmokas, apibrėžia didžiausią leistiną gaunamo kredito dydžio ir įkeičiamo turto vertės santykį bei didžiausią visų finansinių įsipareigojimų ir pajamų santykį, nustato didžiausią galimą kredito grąžinimo trukmę ir kitus atsakingojo skolinimo veiksnius.
Būtent šioje, vertinimo, grandyje atsiranda galimas piktnaudžiavimas. Turto vertintojų paslaugos ir taip nėra pigios, buto vertinimas gali atsieiti nuo 200 iki 400, nuosavo namo – nuo 400 iki 700 litų, trokštant, jog perkamas objektas būtų dar brangesnis, teks pakloti solidesnę sumą. Ją mūsų kalbintas vyriškis įvardyti atsisakė, tik patikino, kad tai skaičius su trimis nuliais.
Šioje istorijoje derėtų paminėti, kad turto vertintojai nėra tie, kurie gali elgtis, kaip panorėję. Jų veiklą kontroliuoja valstybės institucija – biudžetinė įstaiga Turto vertinimo priežiūros tarnyba, pavaldi Finansų ministerijai. Kontrolės rezultatai – vien šios istorijos pavyzdys, tačiau džiaugiasi tie, kurių piniginėse švilpauja vėjai, o galvose – svajonės apie nuosavus namus.
SEB banko grupės ryšių su žiniasklaida vadovas Arvydas Žilinskas vis dėlto ragina neieškoti galimybių, kaip laužyti sukurtas taisykles, o stengtis sąžiningai įsigyti nuosavą būstą. „Bankas dirba su tais turto vertintojais, kurie mano esą patikimi ir dirba objektyviai. Žinoma, jeigu kiltų abejonių dėl tam tikrų veiksmų, bankas reaguotų, tačiau pasitikėjimo faktorius labai svarbus. Bankas privalo vertinti riziką – ne tik kliento galimybes gauti ir grąžinti paskolą, bet ir užstato vertę, tuo atveju, jei klientas taptų nemokus ar bankas, pardavęs būstą, atsiimtų tą sumą“, – sakė A.Žilinskas.
Banko atstovo manymu, tikrosios informacijos slėpimas – ar nesąžiningi turto vertintojo, ar kiti kliento veiksmai, nuslepiantys tikrąją vertę, – būtų vertinamas kaip sutarties pažeidimas.
Viktorija BRUSOKAITĖ
