Apžvalgininkai šiandien kelia klausimą: kam buvo naudingos riaušės Vilniuje? Abejoti netenka, kad jos kažkam buvo naudingos, kadangi tam, kas nenaudinga, iš anksto nesiruošiama. O kad nevaldomam siautėjimui gatvėse buvo pasiruošta – akivaizdu. Ir tai patvirtina ne vien provokuojančiu elgesiu išsiskyrę demonstrantai.
Kam riaušės buvo nenaudingos?
Lengviau atsakyti į klausimą, kam riaušės buvo nenaudingos. Jos nenaudingos buvo visų pirma Lietuvai. Tai signalas pasauliui, kad žmonės šioje šalyje nepajėgia civilizuotu būdu vesti visuomeninio dialogo: visuomenė – teisėtais būdais kelti savo reikalavimus, valdžia – konstruktyviais sprendimais išreikšti plačiosios visuomenės lūkesčius.
Ką galima manyti apie šalį, kuri parodo, jog gyvena ant socialinio sprogimo ribos? Žinoma, kad su tokia valstybe reikia elgtis atsargiau: jos patikimumo reitingai krenta, skolinimosi limitai mažėja, galimi kreditai brangsta, investuotojai žvalgosi šalių, kur gyvenimas teka ramesne vaga.
Kokios pasekmės žmonėms? Gyvenimas brangsta: reikia daugiau mokesčių mokėtojų pinigų aptarnauti paskoloms, mažiau potencialių įplaukų į biudžetą iš investicijų, mažiau naujų darbo vietų, didesnė bedarbystė, reikia daugiau socialinių išmokų bedarbiams šelpti. Čia – netiesioginės socialinių neramumų pasekmės.
Tiesioginės – du milijonai litų žalos. Galėjo būti suremontuota ir apšiltinta brangią šilumą švaistanti kuri nors mokykla, nupirkta medicininė įranga jos stokojančiai provincijos ligoninei, atnaujinta amunicija ugniagesiams ar išmokėta 8-10 tūkstančių bedarbio pašalpų. Dabar viso to nebus, nes pirmiausiai turės stiklinti Seimo langus.
Matyti plačiau ir giliau
Europarlamentaras Vytautas Landsbergis suskubo pareikšti, kad per šią akciją kažkas labai „apsišvietė“. Nepaisant to, kad tam tikri jo klausimai – vietoje ir laiku (kur buvo vidaus reikalų ministras? kas apmokėjo radijo ir televizijos „skelbimus“, kviečiančius „į visuotinę protesto akciją“? ar atsakys anarchijos ideologai ir masinio chuliganizmo organizatoriai pagal visus straipsnius?), vis dėlto lyginimas su 1991 m. sausio įvykiais, mano nuomone, yra neproduktyvus ir tam tikru mastu dezorientuojantis.
1991 m. sausio Lietuva, nors ir paskelbusi nepriklausomybę, faktiškai tebuvo Sovietų Sąjungos teritorijos dalis, su visomis iš to išplaukiančiomis potencialiomis pasekmėmis vietos gyventojams bei užsienio valstybėms, kurios palaikė diplomatinius santykius su ana imperija. 2009 m. sausio Lietuva – jau ne tik de facto ir de jure pasaulio pripažinta nepriklausoma demokratinė šalis, bet ir visateisė įtakingų bei autoritetingų organizacijų – NATO bei Europos Sąjungos – narė. Jos potencialas gintis nuo vidaus bei išorės grėsmių tada ir dabar – nesulyginamas, todėl ir paralelės tarp šių įvykių, geriausiu atveju, – pritemptos.
Kitaip tariant, visokie aiškinimai, kai kiekvieną vidaus politikos nesėkmę bandoma pateisinti „Maskvos rankos“ veikimu, tėra „išversta rankovė“ to, ką skelbia paviršutiniškai situaciją vertinantys arba net propagandiškai ją išnaudoti bei Lietuvą kompromituoti bandantys balsai, esą, riaušės Vilniuje buvusios naudingos tik „valdančiosioms partijoms“. Tokiomis kryptimis mąstant jokių konstruktyvių išvadų prieiti neįmanoma, kadangi tikrovė yra sudėtingesnė ir ji reikalauja susiklosčiusią situaciją matyti ir plačiau, ir giliau.
Kas lieka pusėje, kurioje valdžia?
Suplanuoti – viena, kas kita – įvykdyti. Dideliems planams reikia ne tik pinigų, bet ir palankios opinijos. Naujoji koalicija greitai sudarė antikrizinį planą, tačiau pasirūpinti to plano politine parama visuomenėje buvo nė motais. Nei tos visuomenės kas klausė, kai planas paskubomis buvo rengiamas, nei jai aiškino, kodėl jis yra būtent toks, o ne kitoks, kai tapo priimtas. Turbūt manyta, jog valdžia nusprendė – šventa! „Liaudžiai“ lieka tik pareiga jį uoliai remti.
Dar daugiau. Viskas buvo daroma taip, kad visuomeninės paramos bazė krizės įveikimo planui liktų kuo mažesnė. Pradėta nuo to, jog nerasta jėgų atsispirti pagundai įtvirtinti privilegijuotą valdžios narių padėtį net ir krizės sąlygomis, tuo tarpu platieji visuomenės sluoksniai apdėti tokiais mokesčiais, apie kuriuos nei viena iš rinkimus laimėjusių partijų savo rinkimų programose nė neužsiminė. O baigta jau beveik feljetoniniu tapusiu, valdžios autoritetą rimtai pakirtusiu siūlymu apmokestinti visus automobilius. Iki to, ačiū Dievui, prieita nebuvo, tačiau kas tuo galėjo būti patenkintas?
Gediminas Vagnorius, savo metu buvojęs irgi nelengvose politinėse situacijose ir nuėjęs nuo scenos su ne itin šlovingu savo valdymo palikimu, suprato, kad biudžeto problemas en-block spręsti visų pažeidžiamiausių socialinių sluoksnių sąskaita vis dėlto negalima. Kuris pensininkas šiandien neprisimena, kaip gerai jam buvo „prie Vagnoriaus“? O kurie socialiniai sluoksniai dabar galės tvirtinti, kad jiems gerai buvo „prie Kubiliaus“? Žmonėms, o ypač kai jiems dar ir tinkamai nepaaiškinama, mažai rūpi, ar Algirdui Šemetai sekasi balansuoti valstybės biudžetą. Daugumai kur kas svarbiau, kad jų šeimos biudžeto galai kaip nors sueitų. Ir daugelis pajuto, kad, skirtingai nuo finansų ministro, savo biudžetų jie nesubalansuos. Ar apie tai gerai buvo pagalvota?
Kai su žmonėmis apie tai nekalbi, o prieš save iš karto nuteiki tokį platų visuomeninių jėgų spektrą – smulkųjį, vidutinį, iš dalies gal net ir stambųjį verslą, rašytojus, menininkus, knygų leidėjus, žurnalistus, pagaliau pensininkus, vaikus auginančias šeimas, netgi visus vairuotojus, kas lieka toje pusėje, kur yra valdžia? Ir ką galima atsakyti į Vytauto Landsbergio klausimą, kai jis teiraujasi, kur buvo „skautai, savanoriai, šauliai“ tuo metu, kai biro Seimo langai?
Demokratija – ne vien rinkimai
Neteisinu smurtautojų, chuliganų ir provokatorių. Atskiriu juos nuo taikių demonstrantų, civilizuotomis priemonėmis, kaip tai įprasta demokratinėse Vakarų valstybėse, reiškusių savo teisėtus pilietinius nusiteikimus bei lūkesčius. Tačiau drauge noriu pastebėti, kad ne skautai, savanoriai ir šauliai turėjo pasitikti kiaušinių, sniego gniūžčių ir akmenų krušą prie Seimo. Bet apie tai – truputį vėliau.
Britų savaitraščio „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas taikliai pastebėjo, kad politikų nekompetentingumas – ne mažesnė grėsmė nei Rusija. Guostis tuo, kad prie valdžios atsidūrusiems politikams kažkas „trukdo“, „neleidžia“ sklandžiai įgyvendinti nusibrėžtų uždavinių, tolygu prisipažinti, kad nesi pasirengęs užimti vadovaujančių pareigų.
Nesu matęs labiau atstumiančios scenos už tą, kurioje ponia V. Blinkevičiūtė, buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė, labiausiai atsakinga už socialinių išmokų srityje susidariusią krizinę padėtį bei iki dugno išeikvotą „Sodros“ biudžetą, prieš kelias savaites per Vyriausybės valandą Seime pretenzingu tonu „egzaminavo“ naujose pareigose kojų dar neapšilusį finansų ministrą A. Šemetą ir ultimatyviai reikalavo „pasiaiškinti“, kodėl delsiama išmokėti pensijas...
Keliasdešimt ne žodžiais, bet jau akmenimis besišvaistančių „blinkevičiūčių“ apsaugos policija praėjusį penktadienį pasiguldė ant grindinio, o paskui nusivežė į nuovadą. Tai irgi tos pačios plotmės „trukdymai“. Jų yra, žinoma. Ir bus ateityje, galima tuo neabejoti. Ir spaudimas, greičiausiai, tik didės. Reikėtų stebėtis, jei to nebūtų. „Demokratija – ne vien rinkimai, tai ir spaudimas politikams naudojant teisinę sistemą, žiniasklaidą bei demonstracijas“, – pastebi E. Lucasas. Natūralu, kad opozicija šiuos instrumentus naudoja, ir šioje srityje, bent jau už valdantiesiems priklausančio Antano ir jo draugų frakciją, turi aiškiai daugiau ir galimybių, ir ryšių, ir patirties.
Pasikliovė „profsajungiečių“ nuomonėmis...
Tačiau esminis visos šios bylos klausimas vis dėlto yra ne tas. Šalia kitų Vytauto Landsbergio klausimų aš pasigedau svarbiausio: kam tenka atsakomybė, kad Seimo pastatas buvo taip nusiaubtas, o apsaugą privalėję užtikrinti policijos pareigūnai, lyg būtų svotai laukiantys pargrįžtančių vestuvininkų, ne provokacijoms pasirengę profesionalai, buvo pastatyti prie paradinių durų? Nelyginant kokius sniego senius, chuliganai juos pirmiausiai pažemino, apmėtydami kiaušiniais ir sniego gniūžtėmis, o paskui, minios užspaustus prie pastato fasado, privertė šauktis pagalbos.
Nesakau, kad policija elgėsi neprofesionaliai, kai sulaukė pastiprinimo ir prasidėjo siautėjančio gaivalo neutralizavimo operacija. Tačiau pradinė stadija, sudariusi psichologinę atmosferą išjudėti minios azartui ir lėmusi Seimo pastato nuniokojimą, atrodė išties apgailėtinai.
Aiškinimas naivus, esą „policijos vadovybė tvorų prie Seimo atsisakė po to, kai ketvirtadienį vykusiame Seimo vicepirmininkės Irenos Degutienės susitikime su profsąjungiečiais pastarieji pažadėjo, kad mitingas bus taikus“. Tai negrabi pastanga atsakomybę perkelti ant žmogaus, kuris neturi jokios kompetencijos spręsti apie reikalingas priemones. Tokie klausimai sprendžiami ne pagal pasikalbėjimų su potencialiais mitinguotojais nuotaikas. Savo kvalifikacijas čia kaip tik turėjo parodyti ponas P. Malakauskas. Jo raportu, paremtu objektyvia potencialių grėsmių analize bei atitinkamomis rekomendacijomis, bet ne „profsąjungiečių“ nuomonėmis, turėjo vadovautis ponia I. Degutienė ir teikti atitinkamus pavedimus policijai. Juo labiau po to, kai jau buvo žinomos „taikaus mitingo“ Rygoje pasekmės.
Galimybės – Lietuvos žmonės
O jei vis dėlto atsitiko tai, kas atsitiko – susimąstyti, matyt, yra apie ką. Ir ne vien tik apie grėsmes iš Rytų. Prieš jas irgi užsimerkti, žinoma, nereikėtų. Tačiau viską verčiant joms galima kartais ir nepastebėti, kad sukelti riaušes Vilniuje galėjo būti naudinga ir kai kurioms vietinėms jėgoms. Ypač toms, kurios laikos šešėlyje ir naudojasi neproporcingai didele įtaka šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui.
Manau, kad joms būtų paranku sukompromituoti jauną ir dar nepakankamai patyrusią Vyriausybę, kuri elgiasi, žinoma, neatsargiai, daro klaidų, sprendžia kartais per greitai ir ne iki galo apgalvojus, bet kurios intencijos tų šešėlinių jėgų atžvilgiu vis dar nėra iki galo paaiškėjusios. O ims dar ilgainiui ir pradės kelti problemų?..
Vyriausybės atrama tegali būti viena – Lietuvos žmonės, jų galimybės. Mūsų šalies situaciją giliai išstudijavęs norvegų politologas Svennas Arne Lie jau prieš pusantrų metų rašė: „Didžiulės Lietuvos galimybės – tai visuomenė, žmonės, nes jie nori kurti, nori dirbti, visuomenėje yra labai pozityvių jėgų, ypač tarp jaunimo.“
Ištirti įvairių tarnybų darbą mitingo metu, kam užsimojo Seimas, ir nustatyti silpnąsias jos grandis, žinoma, reikia. Tačiau negalima užmiršti svarbiausio – sąžiningo ir geranoriško dialogo su visuomene, pasiryžimo stoti plačiųjų visuomenės sluoksnių, bet ne tarnavimo korupciniams interesams pusėn. Žmonės tai greitai pajus. Atsakomybė tų, kurių rankose šimtų tūkstančių šeimų likimai, didelė. Kaip didelė ir socialinė įtampa. To negalima užmiršti.
Todėl būtina burti šalininkus, motyvuoti, įtikinti bei gausinti antikrizinio plano sąjungininkų pulkus, jei reikia – jį keisti ir tobulinti, bet ne didinti oponentų skaičių. Nei policijos kordonai, nei saugumo agentai nepadės jokiai valdžiai, jeigu kritinė masė žmonių nebeturės ką prarasti, išskyrus savo grandines.
