„Žmogaus teisės yra ta rišamoji medžiaga, kuri padaro visuomenes atsparias dezinformacijai, padaro visuomenes suinteresuotas savo valstybės apsauga. Kai žmonės jaučiasi oriai, jaučiasi gerbiami, girdimi, jie tada ir nori ginti savo šalį be jokių perteklinių raginimų“, – interviu Eltai teigė ji.
Todėl, tęsė į Seimą rinkimuose nepatekusi I. Budraitė, galima tik apgailestauti tiek dėl prezidento nepalaikymo, tiek dėl valdančiųjų socialdemokratų užimtos laikysenos Civilinės sąjungos įstatymo atžvilgiu.
„Susidaro įspūdis, kad socialdemokratai stengsis vengti šios temos kiek įmanoma ilgiau ir kad jie panaudos ją, kaip leidžia suprasti dabartinis Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis, politiniams mainams. Visgi, aš nemanau, kad jie sugebės to įgyvendinti, nes iš visos retorikos neatrodo, kad jiems civilinė sąjunga būtų svarbi“, – sakė politikė.
Norėtųsi pradėti interviu nuo dėmesio Lietuvoje sulaukusios, bet dar neišleistos Laimos Lavaste knygos „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“. Joje šalies vadovas atskleidė nepalaikantis Civilinės sąjungos įstatymo. Ką manote apie tokį prezidento pareiškimą?
Aš vertinu jo poziciją neigiamai, nes būtent valstybės vadovas yra ta figūra, kuri turėtų telkti aplink save visą visuomenę, o tokie radikalūs pasisakymai – stojant į vieną ar kitą barikadų pusę – šiuo atveju nustumia tam tikrą mūsų piliečių grupę į paraštes, dar labiau gilina nepasitikėjimą savo valdžia. Kai mes stebimės, kad auga šešėlinė ekonomika, savižudybių skaičius, susirgimai depresija, psichologinio smurto apraiškos viešojoje erdvėje, tai galima suprasti, iš kur tai kyla: tam tikra mūsų bendruomenės dalis nesijaučia saugi.
Aš nemanau, kad mes turime tiek prabangos savo visuomenėje tai toleruoti. Tikrai manyčiau, kad prezidentas daro klaidą nepalaikydamas šio įstatymo, nes ir kitų valstybių patirtis parodė, kad nepaisant to, jog didelė visuomenės dalis galbūt skeptiškai žiūrėjo į civilinę partnerystę, kai ji buvo įteisinta – nuomonės pasikeitė. Dangus tikrai nesugriuvo, nesugriūtų ir Lietuvoje, tik reikia valios, kurios prezidentas nerodo.
Remigijus Motuzas neseniai Eltai sakė, kad pavasarį nesvarstys konservatorių siūlomo Civilinės sąjungos įstatymo projekto, bet pažadėjo inicijuoti savo ir šį klausimą išspręsti. Ar šis pažadas kažko vertas? Kaip jūs vertinate konservatorių siūlymo atmetimą?
Klausimas, kas bus pateikta. Jeigu bus pateiktas sprendimas, kuris nesuteiks pakankamai teisių, tai, žinoma, blogai. Kita vertus, praktika iš karto nustumti ne savo politinės jėgos idėją ar pasiūlymą kaip iš principo blogą, nors galbūt pats pateiksi analogišką po savaitės ar dviejų, nėra sąžininga ir sveika.
Matau tai labiau kaip pigią konkurenciją, o ne vertybinius karus. Nepriimamas priešininkų pasiūlymas, nes tada atrodys, kad tu jiems nusileidai. Nepaisant to, kad europiniame lygmenyje socialdemokratų partija akivaizdžiai stovi LGBT teisių užtikrinimo pusėje, nepaisant jų ilgalaikių rinkiminių nuostatų, dabartinė valdančioji dauguma nerodo lyderystės šiuo klausimu. Tai diskredituoja pačią partiją ir bendrai mažina pasitikėjimą visomis politinėmis organizacijomis. Susidaro įspūdis, kad socialdemokratai stengsis vengti šios temos kiek įmanoma ilgiau ir kad jie panaudos ją, kaip leidžia suprasti dabartinis Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis, politiniams mainams. Visgi, aš nemanau, kad jie sugebės tai įgyvendinti, nes iš visos retorikos neatrodo, kad jiems civilinė sąjunga būtų svarbi.
Kalbant apie žmogaus teises opozicijoje, daug kas mano, kad su neseniai išrinkto Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Lauryno Kasčiūno atėjimu mažės dėmesys „minkštiems“ klausimams, itin griežta bus migracijos politika. Kaip jūs tai matytumėte?
Teko girdėti tokį, mano galva, tinkamą palyginimą, kad Kasčiūnas yra veidrodinis Žemaitaičio atspindys. Ta taikos per galią retorika, griežtas tonas, koncentracija į, sakykime taip, kietuosius klausimus, mažas dėmesys minkštosioms temoms – jis tarsi civilizuotas Žemaitaičio atspindys. Atsikartoja retorika, kad bus vykstama į regionus, tarsi bandoma atkartoti ir tai, ką sakosi darąs Remigijus Žemaitaitis, bet galbūt jis galėtų būti atsvara populizmui ir ypač tiems žmonėms, kurie laiko save konservatyvių, dešiniųjų pažiūrų.
Aš galiu tik pasidžiaugti, kad partijos vadovo pareigas užima profesionalas, politologas, TSPMI auklėtinis, iš kompetencijų pusės – tai yra gerai. Vis dėlto, kokią politinę programą jis įgyvendins ir kiek skirs dėmesio kompleksiškoms temoms, kurios atlieptų visos visuomenės poreikius – kol kas sunku pasakyti. Bet, kiek esu turėjusi debatų su Laurynu Kasčiūnu, tai, kas svarbu man – ekologija, aplinkosauga, socialinis teisingumas – iš jo lūpų nesigirdėjo.
Pereinant prie žaliosios politikos, naujasis žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas interviu sakė, kad žaliojo kurso įgyvendinimas Europos Sąjungos mastu daro ją nekonkurencingą kitų šalių, didžiųjų žaidėjų – Amerikos, Kinijos – atžvilgiu. Kaip jūs vertinate šį jo teiginį?
Toks požiūris yra ydingas, trumparegiškas ir aš jam visiškai nepritariu, nes, klausantis to, ką sako mokslas, klimato kaita nėra dalykas, kuris vyks po 10–20 metų, tai vyksta šiuo metu ir mūsų ūkinė veikla daro ir darys įtaką klimatui. Kiek laiko į atmosferą išmestas anglies dvideginis ten užsibūna, tiek laiko stiprina šiltnamio efektą.
Šie procesai lemia augančias rizikas pačių ūkininkų veiklai. Kuo mes daugiau turime ekstremalių reiškinių: staigios ir stiprios liūtys, sausros, karščio ir šalčio bangos – tuo labiau kenčia ūkininkų derlius, jų verslas. Pasakymas, kad dabartinės investicijos, kurios mažintų šias grėsmes ilgojoje perspektyvoje, yra kažkas nekonkurencingo, tik įrodo, kad mąstoma apie 4 metų kadenciją.
Labai nesąžininga nuvertinti dabartinės intensyvios žemdirbystės įtaką aplinkai ir jos būklei. Būtent Ignas Hofmanas, kai pernai vyko garsieji ūkininkų protestai, labai gražiai kalbėdavo, kad miestai teršia daugiau nei ūkininkai, bet mokslas sako kitaip. Mes matome niekaip nesustojančią Baltijos jūros eutrofikaciją ir, kai mokslininkai analizuoja, kas tą eutrofikaciją sukelia, jų visa logikos ir įrodymų grandinėlė atveda tik iki vieno – perteklinio trąšų naudojimo laukuose, nes per paviršinius vandens telkinius, upes, upelius tas per didelis azoto ir fosforo kiekis patenka į vandenį ir nuteka į Baltijos jūrą. Mums gali atrodyti, kad tai tiesiogiai mūsų neliečia, bet iš tiesų liečia ir per tą pačią klimato kaitą, per poveikį biologinei įvairovei bei poveikį mūsų pačių sveikatai.
Tęsiant mintį apie taršą, viešojo transporto bilietų kainų didinimas, kokį siūlo Vilniaus miesto savivaldybė, gali paskatinti daugiau žmonių rinktis nuosavus automobilius. Ką apie tai manote? Gal turite pasiūlymų, kaip galime sumažinti taršą Lietuvoje?
Tai labai opi problema, nes transporto sektorius yra vienintelis, kur einama išvirkščios pažangos keliu – tarša šiame sektoriuje auga. Aš palaikiau ir iki šiol manau, kad praeitos Vyriausybės siūlytas automobilių taršos mokestis būtų buvęs teisingesnis ir būtų sukūręs finansavimo šaltinį darnaus judumo fondui, iš kurio būtų galima padėti savivaldybėms vykdyti transformacijas mažiau taršaus judumo link. Būtent tokių finansų Vilniaus miesto savivaldybei ir trūksta, kad ši galėtų vykdyti savo sumanymus.
Kalbant apie viešojo transporto bilietų kainų didinimą, Vilnius rizikuoja pagilinti socialinę atskirtį. Šiuo metu viešuoju transportu naudojasi tie žmonės, kurie neturi kitos galimybės judėti mieste. Net „JUDU“ įmonės apklausos rodo, kad didžioji dauguma keleivių neturi nuosavo automobilio. Tai reiškia, kad mes, padidindami kainas, apsunkiname jų galimybes judėti: vykti į darbą, mokymosi vietą, dalyvauti kultūriniame, visuomeniniame gyvenime. Taip, jie sumokės tą didesnę kainą, bet tai reikš, kad jų bendras vartojimo krepšelis pasikeis. Tai nesąžininga ne tik jų, bet ir klimato teisingumo atžvilgiu, nes šie žmonės jau praktikuoja tai, kas vadinama draugiška aplinkai elgsena.
Vietoje to, kad juos motyvuotų, savivaldybė juos demotyvuoja didindama mokesčius. Na, o kalbant apie tuos, kurie vairuoja asmeninius automobilius, kai jie mato, kad didėja stovėjimų aikštelių kainos, galbūt ir susigundo persėsti į viešąjį, bet pamatę, kad visai šeimai keliauti viešuoju transportu jiems kainuos tiek pat, kiek su asmeniniu, tai, be abejo, jie rinksis komfortą, kurį teikia automobilis.
Pakalbėkime apie globalesnius iššūkius. Trečius metus Ukrainoje besitęsiantis karas, auganti įtampa tarp JAV ir Europos, baimė, kad didžiosios valstybės tarp savęs nuspręs, koks turėtų būti mažųjų šalių likimas, skatina visą Europą didinti savo gynybos išlaidas. Žinoma, žalioji politika, žmogaus teisės jūsų partijai yra labai svarbios, bet kaip siūlytumėte tai suderinti su šiuo metu ypač aktualia krašto gynyba?
Man atrodo, tai yra dvi to paties medalio pusės. Kai kalbam apie gynybą, mes turime kalbėti apie kompleksišką gynybą. Labai svarbios, ką mes irgi labai remiame, yra tiesioginės investicijos į krašto apsaugos sektorių, tačiau lygiai taip pat svarbu savo pinigais neremti tų režimų, kurie vykdo agresiją prieš mus pačius.
Čia kalbu apie iškastinio kuro vartojimą. Mes jo neturime, Europos Sąjunga irgi jo turi nedaug, tai reiškia, kad mes turime jį pirkti iš Rusijos, Irano, kitų Vidurio Rytų šalių ir panašiai. Kol mes neišmoksime gyventi be naftos, gamtinių dujų bei anglių, tol mes netiesiogiai siųsime savo pinigus šiems režimams, iš kurių jie galės vykdyti agresiją tiek prieš kitas valstybes, tiek prieš savo žmones. Uždavinys dekarbonizuoti visą savo ūkį, ekonomiką, transportą yra ta pati gynyba, kuri reikalinga ilguoju laikotarpiu.
Kitas akcentas yra žmogaus teisės, kurios yra ta rišamoji medžiaga, kuri padaro visuomenes atsparias dezinformacijai, padaro visuomenes suinteresuotas savo valstybės apsauga. Kai žmonės jaučiasi oriai, jaučiasi gerbiami, girdimi, jie tada ir nori ginti savo šalį be jokių perteklinių raginimų. Reikia suprasti, kokia kompleksiška yra šita problema: gynyba nėra tik tankai, tai ir žmogaus teisių apsauga, ir sveikos gyvenamosios aplinkos kūrimas.
JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas, kuris jau, kaip ir pirmoje kadencijoje, pasirašė įsakymą pasitraukti iš Paryžiaus susitarimo, pradėjo kovą prieš aplinkosaugą. Ką D. Trumpo išrinkimas, jo „nežalia“ politika reiškia pasaulinėms pastangoms mažinti CO2 ir kitas šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir stabdyti visuotinį atšilimą?
Amerika, deja, išrinko stambaus verslo lobistą, kuris gina verslo, bet ne visuomenės interesus. Tai blogai todėl, kad JAV yra viena iš didžiausių teršėjų, bet ir turinti didžiausią įtaką kitoms šalims – tai yra, galinti priversti jas elgtis ekologiškai. Jos pasitraukimas iš šito galimybių spektro siunčią žinią, kad mūsų pastangos turi tapti intensyvesnės.
Aš, džiaugiuosi, kad mes gyvename Europos Sąjungoje, nes Europos Komisijos ir visos Europos Sąjungos lyderystė aplinkosaugos srityje yra nesvyruojanti. D. Trumpas, panašu, sieja visas aplinkosaugines iniciatyvas su liberalia demokratija, kuri jam yra priešas numeris vienas. Turime pripažinti, kad jo žengiami žingsniai yra labai kontroversiški. Kad ir tokie visiškai maži dalykai, kaip prezidentiniu įsaku paskelbta kova prieš popierinius šiaudelius.
Tai tik parodo, kaip jis priima visą šį klimato klausimą. Kad žmogui būtų lengviau suvokti visą šitą pseudokovą su liberalia demokratija, jis nueina iki tokių visiškai simbolinių dalykų, nors yra didžiausios ekonominės galybės vadovas. Daugelis žaliųjų nusivylę, kad „drill baby, drill“ (angl. k. – gręžk, vaikeli, gręžk) filosofija yra atvirai deklaruojama ir įgyvendinama, kad atsisakoma atsinaujinančios energetikos projektų, mažinamas finansavimas arba uždaromos įvairios aplinkosaugos agentūros šalies viduje. Tai labai pavojingos tendencijos.
Ką Europai ir Lietuvai reikėtų daryti ir ar mes galime sustabdyti globalinį atšilimą be didžiųjų valstybių?
Europos Sąjunga yra stipri rinka ir įvairūs mechanizmai, kuriuos ji sukūrusi savo rinkai apsaugoti, kaip Pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas (CBAM) arba paprasčiau sakant – anglies muitas, yra labai veiksmingi. Šitas mechanizmas ilgainiui suplanuotas plėsti ir jis lems, kad nesvarbu, kur pagaminta prekė, jei ji nori atkeliauti į mūsų rinką, jai bus uždėtas tokio dydžio muitas, kuris realiai atspindėtų taršą, kuri buvo sukelta toje pačioje Kinijoje ar kituose kraštuose.
Jeigu tie kraštai nori būti konkurencingi pas mus, jie privalės gaminti netaršiai, kad ta prekė nebūtų tokia brangi ir kad ją čia kas nors įpirktų. Per tokius rinkos mechanizmus Europa gali užkrėsti kitas valstybes ekologiškesne elgsena ir dekarbonizacija.
2024 m. buvo karščiausi fiksuoti metai, vis dar atrodo, kad pasaulis juda per vangiai, kad užkirstų kelią globaliniam atšilimui. Kur mes galime pasisemti to pozityvumo?
Pozityvumo mes jokiu būdu negalime prarasti. Matau, kad ir aplinkosauginio sąmoningumo tikrai daugėja. Ko reikia? Manau, kad kuo pilietiškai aktyvesnė bus jaunoji karta, kuo labiau ją įgalinsime, tuo greičiau bus realizuoti tie sprendimai, kurie yra reikalingi tiek iškastinio kuro atsisakymui, tiek perteklinei gamybai ir vartojimui žaboti, tiek socialiniam teisingumui įgyvendinti.
Vyresni žmonės yra kažkieno tėvai, kažkieno seneliai ir, jeigu jauni žmonės sugebėtų paliesti tą stygą, kad jūsų šiandienos pasirinkimas yra išgyvenimo galimybė mums, galbūt ir vyresniųjų mąstysena ir elgsena pakistų.
Be to, svarbu suprasti, kad politikoje vieta, kurios neužpildo išsilavinę, atsakingi žmonės, nelieka tuščia ilgam. R. Žemaitaičio, P. Gražulio, V. Uspaskicho pavyzdžiai tai įrodo. Tas sąžiningo žmogaus atsisakymas ateiti į politiką yra bilietas nesąžiningiems būti čia ir priimti sprendimus už visus. Čia yra kolektyvinė atsakomybė, kurios labai trūksta mūsų visuomenėje. Tikiuosi, kad ji ir bus pažadinta visų šių globalių iššūkių metu, o ne atvirkščiai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
