Dėl savo veiklos B. Browderis tapo Rusijos slaptųjų tarnybų taikiniu ir savo knygoje „Freezing Order“ aprašo, kaip Monake jam buvo surengti „medaus spąstai“. Tai pinklės, kai asmuo įviliojamas į seksualinio pobūdžio veiklas, viskas nufimuojama, o po to asmuo šantažuojamas.
Knygos ištrauka buvo pateikta „The Times“.
2012 metų liepos 4 dieną aš skridau iš Londono į Nicą. Mano „British Airways“ lėktuvui skriejant virš Viduržemio jūros aš pavydėjau mane supantiems žmonėms - jie vilkėjo šortus ir mūvėjo sandalus, o jų atostogos tik prasidėjo. Aš vilkėjau kostiumą.
Vykau į kasmetinį Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinės Asamblėjos (ESBO PA) posėdį. Asamblėją sudaro keli šimtai parlamentarų iš 57 valstybių, jie turėjo aptarti žmogaus teisių, demokratijos ir saugumo temas. Tais metais jie ruošėsi susitikti Monake, netoli nuo Nicos. Vykau, nes jie ruošėsi balsuoti dėl rezoliucijos, raginančios visas ESBO valstybes nares priimti Magnitskio aktus (teisės aktus, sankcionuojančius su korupcija susijusius Rusijos asmenis, pavadintus Rusijos areštinėje mirusio teisininko Sergejaus Magnitskio vardu).
Mane pakvietė Parlamentinės Ansamblėjos generalinis sekretorius, teksasietis Spenceris Oliveris. Maniau, kad įnešiu naujų spalvų, pristatydamas trumpą „YouTube“ vaizdo įrašą, kurį sukūrėme apie Dmitry Klyuevą (organizuotos nusikaltėlių grupuotės vadovą).
Nebuvo kito žmogaus, geriau atspindinčio Rusijos organizuoto nusikalstamumo ir Rusijos vyriausybės susiliejimo, nei D. Klyuevas, todėl jis tapo asmeniu, paaiškinančiu, kodėl reikia Magnitskio akto.
Tačiau nelaukiau savo vizito Monake. Nuo 2008 metų aš buvau Rusijos ieškomų asmenų sąraše šalies viduje. Buvo tik laiko klausimas, kada jie mane įtrauks ir į tarptautinį sąrašą. Tam įvykus, aš to nesužinočiau iki tos akimirkos, kai mane suimtų prie kurios nors valstybės pasienio. Dėl šios priežasties mano širdis nusirisdavo į kulnus, kai tik kirsdavau sieną. Ši baimė buvo itin stipri Monake.
Monako valdovas princas Albertas buvo pagarsėjęs savo draugiškumu su Vladimiru Putinu. Jis buvo vienintelis užsienietis 2007 metų Sibiro medžioklėje, kurioje ir buvo padaryta visiems žinoma bemarškinio žvejojančio V. Putino nuotrauka. Princas Albertas karštai palaikė Rusijos prezidentą ir kartais darydavo jam paslaugas. Girdėjau istorijų apie V. Putino priešus, kurie užsiregistruoja Monako viešbučiuose, parodo savo pasus ir per kelias minutes atsiduria areštinėje.
Aš žinojau, kaip išspręsti šią problemą. Kadangi tarp Prancūzijos ir Monako nėra sienos kontrolės, aš galėčiau likti Prancūzijos pusėje, nesusidurdamas su jokiais legaliais spąstais. Susiradau viešbutį Prancūzijos mieste, kuris buvo vos 15 minučių nuo Monte Karlo. Visgi man buvo rizikinga būti Monake, tačiau, kadangi aš vykau į tarptautinį valstybių simpoziumą, pagalvojau, kad mane paliesti tokiame renginyje būtų per daug skandalinga.
Liepos 5 dieną aš susitikau pusryčiauti su savo kolega Marku Sabahu. Markas buvo entuziastingas 35-erių metų vyras, labai tinkantis lobizmui – natūralus ekstravertas, kuris nebijojo užmegzti pokalbio su bet kuo.
Papusryčiavę mes taksi nuvykome į Monte Karlo konferencijų centrą „Grimaldi Forum“, į kurį atvykome 20 minučių anksčiau nei turėjo vykti mūsų pristatymas.
Užgesus šviesoms, salėje buvo mažiausiai 100 žmonių, įskaitant ir apie 50 parlamento narių iš keliolikos šalių.
Prasidėjo filmas. Jame buvo paryškintas D. Klyuevo teistumas, jo stebuklingas laisvės atėmimo išvengimas, artimas jo ir Rusijos vidaus reikalų ministerijos bendravimas bei tai, kad jis ir jo bendrininkai buvo pasitelkę krūvas mirusių žmonių, kurie patogiai galėjo būti apkaltinti jų nusikaltimais.
Pasisakiau už S. Magnitskio akto rezoliuciją ir apibendrinau savo pristatymą: „Kaip matote, dabar nėra skirtumo tarp Rusijos vyriausybės ir organizuoto nusikalstamumo“.
Artėjanti S. Magnitskio rezoliucija susilaukė visuotinio palaikymo, tačiau keli delegatai galvojo, kad aš nuėjau per toli pareikšdamas, kad Rusijos vyriausybė buvo taip korumpuota.
Belgijos parlamento narys pakvietė mus į susitikimą prie kokteilių, kurį tą vakarą viešbutyje rengė Monako ministras pirmininkas. Renginyje pastebėjau, kad beveik kiekvienas žmogus, su kuriuo prasilenkėme, kalbėjo rusiškai. Buvo labai nejauku. Mums stebint minią, prie mūsų priėjo Marko draugė, ESBO darbuotoja iš JAV Anna Chernova.
- Ką čia veikia visi šie rusai? – paklausė Markas.
- Daugumai politikų čia yra darbas, tačiau rusams tai atostogos, o vyriausybė už viską moką, – šnabždėdama atsakė Anna.
Rusija kartu su kitomis ne Europoje esančiomis šalimis, tokiomis kaip JAV ir Kanada buvo ESBO dalis, tačiau jie atsiuntė keistai nemažą delegaciją.
- Jie yra Rusijos parlamento nariai, – Anna parodė į stambius, vidutinio amžiaus vyrus, sėdinčius prie baro. Tada ji galva parodė į krūvą prabangiai apsirengusių moterų su per daug papuošalų, besisukiojančių prie bufeto. – O jos yra jų žmonos.
Tada ji pasisuko link tolimo baseino galo, prie kurio buvo gausybė bikiniais apsirengusių šviesiaplaukių, iš kurių nė viena nebuvo vyresnė negu 25-erių. – O jos yra meilužės. Vaikai su savo „iPad” tupi kambariuose.
Po kurio laiko, man laukiant eilėje prie bufeto pajaučiau, kaip kažkas stumtelėjo mane iš nugaros. Pajudėjau į priekį, kad atsirastų vietos, tačiau tai pasikartojo. Pažvelgęs akies kampučiu supratau, kad tai buvo moteris. Atsisukau ir pamačiau stulbinančią 1.80 cm šviesiaplaukę putliomis raudonomis lūpomis. Ji kvepėjo santalu, vilkėjo paprasta juoda kokteiline suknele ir avėjo aukštakulnius. Ji šiltai nusišypsojo. Angliškai su švelniu rusišku akcentu ji pasakė:
- Labas. Aš Svetlana. Ar jūs atvykote į konferenciją?
- Taip, o tu?
- Aš gyvenu Monake ir savanoriauju ESBO. Labai įdomus renginys, ar ne?
Palinksėjau. Pagriebiau lėkštę ir servetėlę į kurią buvo įvynioti sidabriniai įrankiai. Svetlana padarė tą patį ir toliau mane kalbino.
- Šiaip aš dirbu mados sferoje, tačiau politika mane labai žavi.
Prisimenant tai, kad kiek anksčiau aš kaltinau Rusijos vyriausybę susiliejimu su organizuotu Rusijos nusikalstamumu, netryškau noru ir toliau bendrauti su bet kokiu rusu, o ypač gražuole, kuri „šiaip“ dirbo „mados srityje“.
Siekdamas maisto, prisipildžiau savo lėkštę ir prasispraudžiau prie stalo, kad pavalgyčiau vienas.
Tačiau, kai grįžau pagriebti deserto, Svetlana ir vėl prie manęs prisėlino. Šį kartą ji paklausė:
- Ar kalbate šioje konferencijoje?
- Taip.
- Kokia tema?
- Žmogaus teisės.
- O! Žmogaus teisės labai įdomu. Ar turite vizitinę kortelę?- ji palietė mano ranką savo pirštų galais ir palaikė juos kiek ilgiau.
Tada pora parlamento narių, buvusių pristatyme, priėjo ir pradėjo bombarduoti mane klausimais. Tarp jų dykinėjo ir Svetlana. Po kelių minučių abu parlamento nariai paprašė mano kontaktų. Svetlana taip pat ištiesė ranką. Būtų buvę keista jai taip pat nepaduoti kortelės, taigi aš ją padaviau.
Markas ir Anna prisijungė prie manęs, o grupelė išsiskirstė. Svetlana taip pat dingo. Markas paklausė:
- Kas ta karšta blondinė?
- Rusė, kurią domina mada ir žmogaus teisės, – ramiai pasakiau. Markas šyptelėjo.
Aš buvau pervargęs ir renginyje ilgai neužsilikau. Su taksi grįžau į savo prancūzišką viešbutį. Grįžęs patikrinau savo elektroninį paštą. Einant per žinutes, gavau naują. Ji buvo nuo tokios Svetlanos Melnikovos.
„Mielas pone Browderi”, - rašoma jame, - „Man buvo labai malonu jus susitikti šį vakarą. Maniau, kad tarp mūsų užsimezgė labai stiprus ryšys. Norėjau sužinoti, ar norėtum susitikti išgerti savo viešbutyje? Kur tu apsistojęs?” Ji pasirašė: „Bučiniai, S“.
Stiprus ryšys? Mes kartu eilėje stovėjome dvi minutes. Apie ką ji kalbėjo? Neatsakiau.
Po valandos, man besigulant, gavau dar vieną el. laišką. „Williamai, ar tu dar nemiegi? Aš ne. Negaliu nustoti apie tave galvoti. Labai noriu tave šįvakar pamatyti. Daugiau bučinių, S.”
Negalėjau nesijuokti. Aš 175 cm plikis. 180 cm šviesiaplaukės manekenės didelėmis krūtinėmis nesikaria man ant kaklo. Tai negalėjo būti labiau akivaizdūs „medaus spąstai”.
Tačiau man gulinti tamsoje, mano galva ūžė. Štai Monako konferencijoje mane bandė sugauti „medaus spąstuose”. Aišku, jie buvo netvarkingi ir mėgėjiški, tačiau tai reiškė, kad aš šiąnakt stovėjau šalia FSB žmogaus. Spąstai nesuveikė, tačiau rusai žinojo, kad aš Monake.
Vos tai supratęs susikroviau daiktus ir nusileidau į viešbučio vestibiulį išsikviesti taksi. Naktinėje pamainoje dirbantis žmogus pasiūlė sėsti į taksi lauke, tačiau aš atsisakiau.
- Prašau man iškviesti naują,- jis nesuprato, kodėl aš buvau toks išrankus, o aš nebandžiau paaiškinti.
Po kelių minučių privažiavo juodas „Mercedes” automobilis. Liepiau vairuotojui važiuoti į Mentoną, miestą Prancūzijoje, kuris buvo kitoje Nicos oro uosto pusėje. Vis žiūrėjau per galinį langą. Mūsų niekas nesekė, todėl liepiau vairuotojui apsisukti ir judėti atgal link Nicos.
Paskambinau Markui, taip jį pažadindamas. Papasakojau, kas nutiko su Svetlana ir pasakiau apie savo baimę, kad FSB žino, kur esu. Paprašiau, kad jis susitiktų su manimi prie „British Airways“ vietos Nicos oro uoste. - Čia nesaugu.
- Billai, tu per smarkiai reaguoji. Jie nesitaiko į mane. Ir pažadu, su jokiomis rusėmis aš nekeliausiu. Leisk man pabaigti tai, ko čia atvykome.
Aš pasidaviau. Vienas grįžau į Londoną, Markas per kelias ateinančias dienas sistemingai bendravo su Europos delegacijomis, gindamas Magnitskio rezoliuciją ir susidurdamas su keliais prieštarautojais.
Tačiau balsavimo dieną Markas sulaukė skambučio iš Neilo Simono, parlamentinės asamblėjos generalinio sekretoriaus Spencerio Oliverio spaudos atstovo.
- Tu tuo nepatikėsi. Dmitry Klyuevas ir (jo advokatas) Andrei Pavlovas dabar su Spenceriu susitinka jo kabinete!
- Ką?,- savo žodžiais paspringo Markas.
- D. Klyuevas čia su Spenceriu ir...
- Ką jie veikia?
- Jis bando įtikinti Spencerį, kad Magnitskio rezoliucija būtų pašalinta iš planų.
- Dmitry Klyuevas? Mūsų Dmitry Klyuevas?
Rusijos FSB turi daug įrankių savo dėžutėje, tačiau pasiųsti svarbų organizuoto nusikalstamumo bosą asmeniškai paveikti tarptautinės politinės organizacijos vadovą? Tai buvo nauja.
Markas paprašė Neilo, kad jam atsiųstų nuotrauką. Per kelias sekundes Marko telefone atsirado nuotrauka, kurioje D. Klyuevas ir A. Pavlovas sėdi ant sofos Spencerio Oliverio laikiname kabinete „Grimaldi Forum“ centre. Tai buvo geriausia D. Klyuevo nuotrauką, kurią buvo matęs tiek Markas, tiek bet kuris iš mūsų.
Markas nubėgo į „Grimaldi Forum“ spaudos centrą. Salė buvo tuščia, išskyrus Sakartvelo TV grupę, geriančią kavą. Markas pribėgo prie jų ir pristojo prie korespondentės Ketevanos Kardavos, kurią Markas pažinojo.
- Ketevana, man reikia jūsų kameros!
- Kam aš tau duočiau savo kamerą?- jo niūriai paklausė filmuotojas, panašesnis į regbio žaidėją, o ne į techniką.
- Vakar matėte mūsų filmą, tiesa? Dmitry Klyuevas yra čia.
- Negali būti,- pasakė Ketevana. Sakartveliečiai netikėdami pažvelgė vienas į kitą. Markas savo telefone surado nuotrauką ir rankos atstumu parodė Neilo nuotrauką.
Jos akys išsiplėtė. Grupė tarpusavyje pasišnekėjo ir Ketevana tarė:
- Eime.
Rusija įvykdė invaziją Sakartvele dar 2008 metais ir emocinės bei fizinės žaizdos dar nebuvo užgijusios - meilė tarp kartvelų ir rusų buvo prarasta.
Markas ir kartvelai nuskubėjo prie liftų. Per kelias minutes D. Klyuevas, A. Pavlovas ir du Rusijos užsienio ministerijos atstovai pasirodė koridoriuje. D. Klyuevas ir A. Pavlovas buvo įsisegę oficialius ESBO ženklelius. Juos suteikė Rusijos delegacija, nors nė vienas iš vyrų neužėmė jokios pozicijos rusų vyriausybėje.
Kartvelai pradėjo filmuoti. D. Klyuevas bandė juos ignoruoti. Jis kiek susikūprino ir paslėpė ženklelį kišenėje. Jis nervingai apsidairė, įžengė į liftą, ir pajudėjo į viršų prie išėjimo.
Kartvelai gavo tik minutės trukmės vaizdo įrašą, tačiau tik tiek ir reikėjo. Po to, kai D. Klyuevas paliko pastatą, komanda nuėjo atgal į spaudos centrą, atsisiuntė medžiagą ir persiuntė ją Markui.
D. Klyuevo netikėtas pasirodymas Monake buvo beveik per gerai, kad būtų tiesa. S. Oliveris niekaip nebūtų sutikęs susitikti su D. Klyuevu, nebent Rusijos vyriausybė būtų formaliai paprašiusi, kad Spenceris su juo susitiktų. Tai tik įrodė mūsų esmę: D. Klyuevo organizuoto nusikalstamumo grupuotė ir Rusijos vyriausybė yra vienas ir tas pats.
Likus kelioms valandoms iki balsavimo, Markas parodė klipą su D. Klyuevu visai asamblėjai ir ten buvusiems parlamentarams.
Bet kokios abejonės, išreikštos per mūsų įrašo rodymą išgaravo. Susirinkus Asamblėjai, už Magnitskio rezoliuciją nubalsuota 291 prieš 18. Delegacijos, balsavusios prieš, buvo iš Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano.
Rusai tikrai per daug pasitikėjo savimi. Jie ne tik nesugebėjo sustabdyti Magnitskio rezoliucijos, bet ir užtvirtino pralaimėjimą savo veiksmais. Mes taip pat sugebėjome ištraukti D. Klyuevą iš tamsos.
Markas namo grįžo triumfuodamas, bet naujienos tik gerėjo. Pasak reportažo iš Monako, Šveicarijos teisėsauga įšaldė D. Klyuevo šveicariškas banko sąskaitas.
Tai buvo antras užšaldymas Magnitskio byloje. Bet ne paskutinis.
