Ar lėtas Vakarų koalicijos misijos vykdymas Libijoje pasibaigs tuo, kad džihado citadelė netyčia atsidurs ant Pietų Europos slenksčio?
Žinoma, Vakarų jėgos nusipelnė aplodismentų už pastangas, kurios buvo remiamos Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų, kad Libijos civiliai gyventojai būtų apsaugoti nuo nekalto kraujo praliejimo. Demokratinis pasaulis niekada neliks abejingas, kol tironas naudos karinę jėgą, kad nužudytų civilius, tačiau, jei despotas yra atbaidomas nuo nevaržomų represijų, bet kokia intervencija – ar tai būtų karinė ar ekonominių ir diplomatinių sankcijų forma – turi išlaikyti nešališkumo testą.
Einamieji politiniai neramumai arabiškame pasaulyje gali pakeisti Viduriniuosius Rytus ir Šiaurės Afriką taip pat kardinaliai, kaip Berlyno sienos griuvimas 1989 metais pakeitė Europą. Iš tikrųjų 1989 metai buvo lemtingi tuo, kad būtent tada įvyko globaliniai geopolitiniai pokyčiai per labai trumpą istorinį laiko tarpą,bet per po to sekusius dešimtmečius arabiško pasaulio valdovai ir režimai tik dar labiau įsitvirtino.
1989 metais Francis Fukuyama tvirtino, kad Šaltojo karo pabaiga pažymėjo ideologinio vystymosi pabaigą, „istorijos pabaigą“, o Vakarų liberali demokratija tapo žmonių vyriausybės forma. Praėjus dviems dešimtmečiams globalinis demokratijos plitimas susidūrė su stipriais priešiniais vėjais,tačiau labai maža dalis Azijos valstybių įkūnija teisingų demokratinių valstybių formą.
Nauja bipoliarinė šaltojo karos stiliaus ideologinė siena vėl iškilo. Autoritarinio kapitalizmo kilimas – geriausiai jį atspindi Kinija, tačiau palaiko ir Malaizija, Singapūras, Kazachstanas ir Kataras – sukūrė naują modelį, kuris konkuruoja su liberalia demokratija.
Arabų pasaulio kilimas parodo, kad demokratiniai įgaliojimai priklauso nuo dviejų pagrindinių vidaus veiksnių: saugumo pajėgų vaidmens ir pasitenkinimo valstybės represiniais gebėjimais. Pastarosiomis savaitėmis saugumo pajėgos keitėsi trimis skirtingais būdais trijose arabų valstybėse.
Sukilimas Jemene suskaldė saugumo įkūrimą, dabar yra kelios karinės frakcijos, Bahreine, priešingai, monarchija panaudojo užsienio sunitų samdinius, kurie valdo vietinę policiją ir liepia šaudyti į demonstrantus, tarp kurių dauguma yra šiitai.
Egipte tai buvo kariuomenės atsisakymas prisijungti prie buvusio prezidento Hosnio Mubarako. Šis poelgis padėjo užbaigti 30 metų trukusios diktatūros periodą. Ilgą laiką naudojama valdžios, kariuomenė tapo vis labiau apdairesnė, kai H. Mubarakas bandė įsiūlyti savo sūnų, kaip valdžios perėmėją. Tas svaiginantis pokalbis apie laisvę negali temdyti tikrovės, kurią žmonių „revoliucija“ vedė prie tiesioginio karinės valdžios perėmimo.
Valstybės gebėjimas valdyti mobiliai ir panaudoti elektroninę komunikaciją, prieigą prie interneto tapo labai svarbus. Kinija, pavyzdžiui, naudoja despotiško efektyvumo modelį: jos vidaus saugumo sistema išplito nuo sekimo valstybiniu lygmeniu iki legalių sulaikymo punktų, kuriuose subūrė apmokamų informatorių ir kaimynystėje esančių patrulių armiją, kuri ieško tvarkos pažeidėjų.
Kinija atskleidė naują strategiją: potencialias aikštes, kur galėtų susirinkti protestuotojai, užpildyti policija, kad nepatenkintoms minioms tiesiog nebūtų vietos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad tokia pasaulinė lyderė, kaip Kinija, sugebėjo įtvirtinti griežtą elektroninių komunikacijos priemonių cenzūrą, todėl Arabiškas scenarijus jai negresia.
Išoriniai veiksniai ypač svarbūs mažesnėse, silpnesnėse šalyse. Geriausiai tai iliustruoja Bahreinas, kur Saudo Arabija – kuri prisidėjo labiau nei bet kokia kita šalis prie globalinio džihado platinimo – nusiuntė karines pajėgas, kad jos sutramdytų protestuotojus. Iš tikrųjų , Saudo Arabijos pastangos išlaikyti Bahreino režimą primena Tarybų Sąjungos kišimąsi į Afganistaną 1979 metais, kad paremtų režimą. Tai buvo invazija, kuri pareikalavo milijardų dolerių ir suaktyvino islamo teroristus, kurie kilo iš Afganistano sukilėlių.
Libija taip pat yra silpna ir susiskaldžiusi šalis. CŽV vykdo slaptas operacijas Libijoje ir padeda sukilėliams, tačiau pavojus kyla dėl to, kad Vakarai gali sukurti prieglaudą džihadistams. Galų gale, NATO vykdoma misija parodo, kad šis regionas negali išvengti Vakarų kontrolės. Šis kišimasis buvo apibrėžtas geopolitinėmis imperatyvomis, neva, pulkininko Muammaro Gaddafio nuslopinimui arba pašalinimui, kad jo režimas negalėtų eksploatuoti politinio vakuumo kaimyniniame Egipte ir Tunise.
Tuo metu, kai jau aišku, kad didžioji arabų pasaulio dalis yra pereinamos būsenos, galutinės pasekmės nėra aiškios,tačiau Baracko Obamos administracija nusprendė, kad arabų monarchai yra linkę išgyventi, tuo tarpu arabų prezidentai tikėtina, kad kris, todėl Jungtinėms Valstijoms priimtina pataikauti tironiškiems karaliams.
Deja, šie dvigubi standartai siunčia žinutę, kad demokratija bet kokioje visuomenėje yra galima tik tuo atveju, jei tuo suinteresuotos didžiosios valstybės. Niekas nenori pripažinti minties, kad žmogaus laisvė –viso labo geopolitinis įrankis.
Brahma Chellaney – Politikos tyrinėjimo centro Strateginių studijų profesorius ir knygų „Azijos griaunamoji jėga: Kinijos, Indijos ir Japonijos kilimas“ ir „Vanduo: naujas Azijos mūšio laukas“ autorius.
