Dujos ne tiktai šildo būstą, bet nulemia ir politinį atšilimą. Apie tai Rusijos žurnalistai prabilo iškart po šios šalies premjero Vladimiro Putino pareiškimų dėl lenkų karininkų žūties 1940-aisiais Katynės miške. Dujų tema skambėjo ir balandžio 8-ąją Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui lankantis Vilniuje. Maždaug tuo pat metu V. Putinas ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas sutarė dėl Rusijos dujų tiekimo Lenkijai ir tranzito mažiausiai 25 metams į ateitį, tik sutarčių nepasirašė.
Šiandien Rusija jau nėra daugiausia dujų išgaunanti pasaulio valstybė. Į lyderes iškopė JAV, spartinusios skalūninių dujų gavybą. Nors tokios dujos Lenkijoje bus pradėtos išgauti dideliais mastais tik po kokių dešimties metų, šalies potencialas toks, kad ji galės beveik visiškai atsisakyti dujų importo iš Rusijos.
Gal net ir Lietuvai tų lenkiškų dujų kiek nors tektų, todėl prasminga tarp abiejų šalių nutiesti dujotakį. Tačiau Lenkijos tapsmas Europos „dujų karaliene“ priklauso nuo šalies vadovų politinės valios. Vadinasi, Rusijai apsimoka flirtuoti su lenkų elito sukalbamesniais atstovais. Vargu ar Rusija tikisi sustabdyti Lenkijos dujų ūkio plėtrą, tačiau susidraugavus su Lenkija galima dalyvauti bendruose projektuose, daryti įtaką rinkai.
Tokiomis aplinkybėmis aiškėja, jog didžiausias Rusijos „strateginis“ koziris yra gražūs žodžiai. V. Putinui tereikėjo pasakyti kelis sakinius apie Katynės žudynes, ir jie sukėlė vos ne diplomatinę revoliuciją, nekalbant apie emocijų bangą.
Rusijos premjeras lenkų neatsiprašė, tiktai pripažino abiejų tautų istorijos tragizmą ir paporino, jog belaisvių lenkų žudynės Smolensko žemėje buvo asmeninis Stalino kerštas. To pakako, kad D. Tuskas prabiltų apie abiejų šalių santykių lūžį.
Šis Maskvos žingsnis verčia susimąstyti dėl simbolinių gestų vertės. Lietuva su Lenkija juk irgi turi simbolinių svertų. Nelietuviški rašmenys – viso labo tiktai ženklai, tačiau nuo to, kokiomis raidėmis bus rašomos lenkų pavardės Lietuvos Respublikos pasuose, gali priklausyti labai svarbūs nesimboliški dalykai: dujos ir elektros jungtys.
Šiomis dienomis Rusija sensacingai susitarė su kita savo kaimyne – Ukraina. Šiai šaliai dujos bus trečdaliu pigesnės, užtat Ukraina leis Rusijos laivynui pasilikti Kryme ir po 2017 metų. Nežinant susitarimo detalių kol kas sunku spręsti, kas ką „išdūrė“ – Rusija Ukrainą ar atvirkščiai.
Rusijos laivyno pasitraukimas 2017-aisiais Ukrainai būtų buvęs simboliškai svarbus kaip šalies savarankiškumo įtvirtinimas. Padariusi nuolaidą, kuriai nereikia jokių investicijų, tiktai aukščiausių vadovų parašų, Ukraina užsitikrino ramybę Kryme ir pigias dujas. Simboliai iškeisti į milijardus dolerių.
Sklandant kalboms apie galimą V. Putino vizitą į Vilnių galima lažintis, ar kada nors čia atvykęs jis ar kitas Rusijos aukštas pareigūnas prasitars, kad Lietuva 1940-aisiais buvo prievarta įjungta į SSRS. Jeigu prasitars, vadinasi, yra kažkokie svarbūs dalykai, kuriuos rusai norėtų „nupirkti“ keliomis frazėmis.
Vienas Antikos poetas rašė: „Bijau danajų, dovanas duodančių“. Ta jų dovana buvo ne kas kita, o Trojos arklys. Esu įsitikinęs, jog „atgaila“ yra gerai apskaičiuotos Rusijos diplomatijos priemonė.
