Kelmės rajono Paverpenio kaimo gyventojai Šidlauskai jau prarado viltį kada nors gyventi kaip visi žmonės, į kurių kiemą galėtų atvažiuoti svečiai, nelaimės atveju – gaisrinė ar greitoji medicinos pagalba. Dabar visi bandymai patekti į Šidlauskų sodybą baigiasi prie sukiužusio liepto.
Buvo per sąžiningas
Steponas Šidlauskas „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad sodyba, kurioje jis gyvena, čia stūkso nuo 1924-ųjų. Sovietmečiu žmogus ją gavo iš kolūkio, o paskui buvo leista išsipirkti. Tada pagrindinė transporto priemonė buvo arkliukas, todėl pačių žmonių suręsto medinio tiltelio per Vilbėno upę visiškai pakako, o su šieno vežimais važiuodavo šalia, per brastą.
Bet bėgo metai. Tiltukas, kuris jokiuose dokumentuose neužfiksuotas, visiškai sukiužo, o arkliuką pakeitė automobiliai ir galinga žemės ūkio technika. Tada S.Šidlauskas ir kreipėsi į Kelmės rajono savivaldybę dėl tilto, vedančio į jo sodybą, remonto ar statybos. Šidlauskai tikrai neketino tų rūpesčių užkrauti savivaldybei, tačiau žinodami, kokių sankcijų galima sulaukti už savavališkus darbus, teiravosi, nuo ko reikėtų pradėti?
Štai tada ir prasidėjo: tilto remontuoti negalima, nes teoriškai jo iš viso nėra. Naujam statyti pirmiausia reikia labai brangiai kainuojančio projekto, nes tai – ypatingas statinys, o ir iš viso tokiems dalykams dabar nėra pinigų. S.Šidlauskas prie to iš viso negalįs nagų kišti, nes upė yra valstybės, o ne jo. Per brastą važiuoti griežtai uždraudė aplinkosaugininkai. Ką žmogui daryti? Valdininkai neslepia, kad į tokią nepavydėtiną padėtį sodietis pakliuvo dėl savo sąžiningumo. Būtų tyliai tiltą pasistatęs ir ramiai sau važinėtų, kaip važinėjo šitiek metų.
Nei patys stato, nei kitiems leidžia
S.Šidlauskas sako, kad rajono valdininkai elgiasi kaip šuo ant šieno: nei patys daro, nei jam leidžia. Supratę, kad gauti kokios nors paramos tiltui statyti yra beviltiška, paprašė bent jau leidimo pačiam jį pasistatyti. „Griaunamose fermose buvo įvairių betono plokščių, jų ne taip brangiai buvo galima nusipirkti. Matininkai pamatavo, kur tą tiltą galėčiau statyti. Jau ir pylimą buvau pradėjęs pilti, kad užėjusios liūtys ar pavasario polydis jo neišjudintų. Matot, kaip aukštai jį iškėliau? Bet tuoj pat gavau griežtą nurodymą stabdyti darbus, net pagrasino, kad už tai mane nubaus.“
S.Šidlauskas sako, kad net jeigu jis Vilbėno krante aptiktų lobį ir turėtų iš ko statyti tiltą, vis tiek to pats negalėtų daryti, nes tiltas yra laikomas ypatingu statiniu, brangus jo projektas, o statyti gali tik licenciją turinčios įmonės. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistas Artūras Ramanauskas jam pataręs apsišarvuoti kantrybe ir vėl įrodinėti savo teises.
Nusižengia kasdien
S.Šidlauskas neslepia, kad šiandien jis pats to nenorėdamas jau yra tapęs įstatymų pažeidinėtoju. Aplinkos apsaugos agentūra yra kategoriška – per brastą važinėti griežtai draudžiama. „Jei koks aplinkosaugininkas prie brastos atsistotų su baudų kvitais, kasdien po keletą man jų išrašytų. Bet ką man daryti? Sraigtasparniu į sodybą skraidyti?“
Aplinkos apsaugos agentūroje atsakymas jau girdėtas: tiltelis yra ypatingas statinys ir reikalingas Nuolatinės statybų komisijos leidimas, kuris išduodamas tuomet, kai yra projektas, ir kai tam neprieštarauja atskiros žinybos. Apie brastą iš viso negali būti nė kalbos, nebent basomis bristum.
Kukečių seniūnijos seniūnė Meilutė Masalskienė sako, kad čia kyšo ir žemėtvarkininkų ausys, nes jie, projektuodami sklypus, į jokius aplinkosaugos reikalavimus nežiūri, o šiuo atveju netgi suprojektavo sodybą be jokio kelio, be menkiausio įvažiavimo į ją.
S.Šidlauskas liūdnai pajuokauja, kad jis net parskristi į savo sodybą nepažeisdamas įstatymų negalėtų. Netoli jo sodybos nutiesta elektros linija, todėl į specialiąsias žemės naudojimo sąlygas yra įrašytas draudimas naudotis skraidyklėmis, parasparniais ir pan.
Pasityčiojimas iš žmogaus
Rajono tarybos narys Borisas Markulis, keletą metų bandęs padėti Šidlauskams, mano, kad valstybė tiesiog tyčiojasi iš žmogaus: „Jei žmogui neleidžia statyti tilto, tegul stato valstybė. Sodyba negali būti atskirta nuo pasaulio. Aš niekaip nesuprantu, kodėl tokio tiltelio projektas kainuoja šimtus tūkstančių. Juk yra daugybė tipinių projektų, skirtų panašaus pločio ir sraunumo upeliams, per kuriuos jau yra pastatyti tiltai. Ir rajone tokių yra kelios dešimtys. Nukopijuotų projektą, suderintų ir statytų. Bet ne, projektą turi padaryti speciali fi rma, draugų grupė, kuri yra įgijusi teisę melžti valstybę ar pavienį žmogų. Tokį tiltą už penketą tūkstančių būtų galima pastatyti. Šidlauskai būtų patys pasistatę, bet kad neleidžia.“
Kelmės rajono savivaldybės administracijos Statybos ir komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Kęstutis Kneižys, vaikščiodamas palei Šidlauskų brastą, tegalėjo konstatuoti, kad tilto statyba yra problematiška, o Šidlauskų gyvenimas – tiesiog beviltiškas.
„Mes galime tik norėti padėti, rea liai neįsivaizduodami, kaip tai padaryti. Seniūnija pinigų neturi, savivaldybė – irgi, valstybė žiūri, kaip paskutinį litą iš žmogaus atimti, pačiam žmogui net pirštą pajudinti draudžiama. Beje, šis atvejis nėra vienintelis net mūsų seniūnijoje. Vijurkuose net penkias šeimas Dubysa buvo nuo pasaulio atskyrusi“, – „paguodė“ seniūnė M.Masalskienė. Situacija Beviltiški valdžios trypčiojimai prie sukiužusio tiltelio Šiuo tilteliu jau ir arkliuku važiuoti pavojinga.
Nijolė Petrošiūtė
