Rimantas Žukauskas, bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ generalinis direktorius, praėjusius metus vadina sėkmingais. Šiauliečių sukurtas naujas televizorius pelnė “Lietuvos metų gaminio“ aukso medalį. Pats R. Žukauskas — apdovanotas sidabrine “Darbo žvaigžde“.
Ilgametis įmonės vadovas netiki, kad mieste galima pragyventi iš minimalios algos. O įmonės sėkmės recepto ingredientai: darbuotojai, darbuotojai, darbuotojai. Interviu su R. Žukausku — apie sėkmės variklius ir verslo aktualijas.
Kartu su technologijų revoliucijomis
— Nuo 2005 metų kasmet „Šiaulių tauro televizoriai“ pelno aukščiausius šalies verslo bendruomenės apdovanojimus — aukso medalius už Metų gaminį. Ar bendrovė krizės nepatyrė?
— Televizoriai — dėkingas verslas, nes jis ypač dinamiškas. Jo variklis — technologijų revoliucijos. Pirmoji revoliucija buvo, kai kineskopiniai televizoriai visiškai buvo pakeisti LCD televizoriais, tai atsitiko dar iki krizės. Antroji revoliucija — kai Europos kraštuose pradėjo išjunginėti analoginės televizijos transliacijas ir atsirado poreikis imtuvų, kurie priiminėja skaitmeninės televizijos signalus. Toliau „revoliucijos“ buvo ne tokios ryškios, bet vėl turėjo reikšmės — televizoriai ėmė plonėti, atsirado naujų funkcijų.
Šiuo metu nauji „varikliai“ — trimatis televizinis vaizdas. Plečiamos televizoriaus media funkcijos.
— Kokie jūsų vadovaujamos bendrovės pasiekimai 2010 metais?
— Sukūrėme net 36 gaminius. Tik pristatėme vieną, o aukso medalio galėjo būti vertas ne vienas. Praėjusį rugsėjį— spalį pradėjome gaminti ir tiekti rinkoms prašmatnesnius televizorius. Darome „lieknus“ LCD televizorius. Drąsiai galiu teigti, jog šiuo metu tai geriausi televizoriai pasaulyje — geresni ir už japoniškus, korėjietiškus, nekalbant apie kinų, taivaniečių.
— Kaip to pasiekėte?
— Pasikeitė mūsų strategija — mes aiškiai sau pasakėme, kad turime būti kitokie ir būtent europietiški.
Pasaulis — ne paslaptis — pasiduoda Azijos įtakai. Kai reikėjo pradėti gaminti LCD televizorius ir pasikeitė gamybos modelis, mes nemažai dizaino elementų pirkome Kinijoje, Taivanyje. Tada iškilo klausimas: o kuo mes skiriamės nuo tų, kurie gali viską ten nusipirkti, čia atsivežti, su suktuviukais televizorius susisukti ir pardavinėti?
Tada grįžome prie savo senos patikrintos koncepcijos, kuri buvo veiksminga: patys projektuodavome dizainą, patys į tai investuodavome.
2010-aisias parengėme naujas technologines linijas ir pradėjome diegti naują dizainą. Tai buvo ženklaus posūkio metai, kai pradėjome gaminti ir tolydžio plėsti pardavimus savo unikalių televizorių, kuo mažiau naudoti svetimų konstrukcijų ir svetimo dizaino. Ta strategija pasiteisino žaibiškai.
Lietuvos rinka — prestižas
— Garsėjate kaip įmonė, sėkmingai plėtojanti eksportą. O ar dirbate Lietuvos rinkai?
— 2010 metais aktyviai pradėjome dirbti Lietuvos rinkoje. Nors ji nėra labai didelė, tačiau tai — prestižo reikalas, prekės ženklo vertės reikalas.
Lietuvoje parduodame apie 4 procentus produkcijos, o 24 colių televizorių kategorijoje mūsų televizoriai užima 40 procentų rinkos.
Didžiausios mūsų rinkos yra Didžioji Britanija, Olandija, Belgija, Vokietija. Kurį laiką Vokietijoje buvome praradę pozicijas, bet vėl ten sugrįžtame. Taip pat Vidurio Europos šalys — Lenkija, Čekija, Slovakija. Daug parduodame televizorių ir Italijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos kraštuose.
Kurį laiką buvome pasitraukę iš Rusijos rinkos, šiuo metu ten labai aktyviai grįžome. Pardavimai Rusijoje šiais metais sudarys apie šeštadalį produkcijos.
— Koks yra sėkmės receptas? Bent tris dalykus išvardykite.
— Pirmiausia, išskirčiau kūrybingus darbuotojus, pasišventusius savo darbui. Prieš juos lenkiu galvą. Antra, nieko kito mes ir nemokame daryti (juokiasi). Ir labai mėgstame šį darbą. O trečia — vėl grįžtu prie darbuotojų.
Skaičiau knygą, kurioje klausiama, kas svarbiausia yra jūsų darbe? Atsakymas: pirmoje vietoje — darbuotojai, antroje — darbuotojai, trečioje — darbuotojai. Aš taip pat manau.
— Bet ar bendrovei neteko atsisakyti darbuotojų sunkiausiais metais?
— Dabar bendrovėje yra 340 darbuotojų, o buvo laikai, kai buvo ir 900. Kad tiek nebereikės, matėme gerokai anksčiau, negu atėjo krizė. Dar prieš pusantrų metų iki jos, kai rengėmės konversijai — perėjimui nuo kineskopinių prie LCD televizorių. Tada gaminome per 1 milijoną 200 tūkstančių televizorių per metus.
Masinių atleidimų beveik nebuvo, išnaudojome natūralią kadrų kaitą.
Krizė prasidėjo galvose
— Kaip vertinate šalies ekonomikos situaciją, kalbas, kad jau lipame iš krizės?
— Su kuo reikėtų lyginti? Jeigu grįžtume į 2000 ar 2001 metus, tai sakytume, jog visai gerai gyvename.
Jeigu pažiūrėtume, kas darosi Europoje, tai visur panašu. Net Didžiojoje Britanijoje vyriausybė galiausiai ryžosi karpyti socialines programas.
Manyčiau, jog Lietuvoje tie procesai praėjo dar palyginti švelniai.
Krizė privertė visus kai ko išmokti: ateityje ir žmonės, ir valdžia bus ne tokie išlaidūs, bus apdairesni. Antra vertus, kai kurie dalykai buvo nesuprantami. Krizei prasidėjus, ištisai buvo siunčiami signalai: lįskite į savo urvelius, kaip barsukai žiemą permiega, taip mes krizę pergyvensime, po to išlįsime ir vėl pinigėlius leisime. Nemanau, kad tai buvo teisinga. Krizė prasidėjo pirmiausia galvose.
Kitos vyriausybės vykdė vidaus rinkos skatinimo programas. Kinijoje, pavyzdžiui, dotuojamas pirkėjas, kad būtų išlaikyta aktyvi ekonomika, investuojamos didžiulės lėšos į infrastruktūrą, prekes, kad tik būtų plėtojama vidaus rinka. Panašūs dalykai vyko ir Europoje, o mes ėjome paprastesniu keliu — valstybės biudžeto karpymo.
Dabartinė situacija, manau, yra pakankamai stabili. Bet nėra ko tikėtis, kad greitai gyvensime, kaip prieš trejus metus.
— Ką manote apie minimalios algos didinimą, kokia yra darbdavio pozicija?
— Manau, kad nėra tokių būtybių, kurios išgyventų iš dabartinio minimalaus atlyginimo. Tai nerealu. Galbūt įmanoma, jeigu kas turi natūrinį ūkį, patys produktų prisigamina. Tačiau aktyviai gyvenant, ypač mieste, kai reikia nemažai išleisti komunalinėms paslaugoms ir kitiems dalykams, tai — nerealu.
Mano artimiausioje aplinkoje, įmonėse, kurias žinau, niekas minimalaus atlyginimo nemoka. O jeigu moka, tai kyla klausimas, o kiek mokama kitaip?
Minimalus atlyginimas turėtų būti kitoks nei yra, tik jis neturėtų viršyti įmonių realių galimybių.
— Esate ir paprastas pirkėjas, kaip vertinate kasos aparatų įvedimą turgavietėse? Ar tai smulkiųjų verslininkų žlugdymas?
— Su nostalgija prisimenu senąjį turgų, kai ateidavai pirkti dešimt kiaušinių ir galėjai pasiderėti. Dabar reikėtų atskirti du dalykus: paprastą ūkininkų turgų ir turgų, kaip prekyvietę, kuri jau yra pasidariusi supermarketu.
Čia dauguma prekiauja įmonių produkcija. Net specializuotame žuvies skyriuje pas antrą, trečią, šeštą pardavėją — ta pati produkcija, tos pačios kainos. Vadinasi, yra vienas tiekėjas, įsirengęs šešias darbo vietas — parduotuvę ir ten pardavinėja produkciją. Mėsos skyriuje — tas pats. Tai kuo jie skiriasi nuo prekybos centrų?
Tiems, kurie turgų pavertė prekybos įmone, kasos aparatus įvesti yra teisinga.
Pasigendama iniciatyvių darbuotojų
— Po Nepriklausomybės atgavimo, kai griuvo didžiosios gamyklos, šiauliečiai ypač garsėjo verslumu, patraukė į Rytus su mezginiais, krepšiais. Ar dabar esame tokie aktyvūs, verslūs?
— Tais laikais verslumo gyslelė iš tiesų buvo labai aiškiai pademonstruota. O kai žmonės pradėjo emigruoti į užsienį dėl darbo ir uždarbio, nesakyčiau, kad tai buvo verslumo demonstravimas. Žmonės važiavo ieškoti, kur brangiau yra mokama už jų gabumus ir darbo paslaugas. Tai nebuvo pati geriausia išeitis Lietuvai. Dabar tai jau yra problema.
— Darbdaviai skundžiasi, kad esant 300 tūkstančių bedarbių neranda kvalifikuotų darbuotojų. Ar ir jūs tą problemą įžvelgiate?
— Kvalifikuoti darbuotojai visada buvo problema. Ikikriziniu periodu buvo sunku, nes tada žmonės, mano galva, uždirbo neproporcingai daug.
Šiuo metu darbo rinkoje atlyginimai yra realūs. Bet stinga ne tik kvalifikuotų — motyvuotų, nusiteikusių darbui, iniciatyvių žmonių. Pakankamai paplitęs reiškinys yra apatija. Kvalifikuotas, gudrus, bet apatiškas.
— Dirba nuo „a“ iki “z“ be iniciatyvos?
— Nuo „a“ iki “z“ platus diapazonas — dirba tik nuo “a“ iki “b“.
Todėl saugai ir vertini tuos iniciatyvius darbuotojus, kurių nereikia stumti, prižiūrėti. Kurie suvokia tikslus, strategiją, sugeba taktinius uždavinius suformuluoti ir įgyvendinti.
Vaizdas skirtingas
— Daug važinėjate po pasaulį. Koks Lietuvos lygis palyginti su kitomis šalimis? Ar gyvename prasčiau?
— Nemanau, kad mes gyventume prasčiausiai. Bet su kuo lyginti? Su kokiu sluoksniu? Geriausia lyginti obuolį su obuoliu ir dar tos pačios rūšies.
Pažiūrėkime į artimiausius kaimynus — latvius, lenkus, baltarusius, rusus. Estai — toliau, ir jau toli nuo mūsų. Mano galva, Lietuva gyvena ne prasčiau, negu Latvija. Baltarusija išnaudoja turtingo kaimyno kaimynystės privalumus, pigesnė žaliava leidžia kraštui patogiai gyventi.
Maskvoje — vienas vaizdas, toliau į Rusiją pavažiavus — kitas. Su tais rusais, su kuriais man tenka bendrauti, gyvena pakankamai gerai. Vadybininkų, užimančių aukštus postus, atlyginimai dideli, gerokai aukštesni nei Lietuvoje.
Lenkiją, mano galva, reikia pervažiuoti ir pamatysi, kad ten viskas tvarkoje. O kaip Airijoje ar kitur žmonės gyvena, reikėtų klausti ten išvažiavusiųjų. Ten emigravę neretai tokia savo sėkmės formule dalijasi: „Mes čia buvome niekas, o ten išvažiavę tapome viskuo.“ Tokia graži kapitalistinė istorija.
— Ar ja tikite?
— Neneigiu, kad taip būna. Bet dažnai tenka išgirsti: „Mes ten uždirbame, bet dirbame — 10— 12 — 14 valandų per parą“. Tada man knieti paklausti: o kiek tu uždirbtum, jeigu čia taip dirbtum?
— Ko linkėtume sau ir kitiems šiais metais? Ko tikitės?
— Linkiu visiems pinigų.
— Ar Jums jų trūksta?
— Trūksta. Bet ne asmeniškai. Gamybai, bendrovei.
Negalvoju, kad kitais metais atsiras koks nors pranašas, burtininkas ar tautos atstovas, kuris viską pakeis į gerąją pusę. Net jeigu žmonės būtų labai iniciatyvūs ir aktyvūs. Kadangi Lietuva yra integruota į globalią rinką, ji yra priklausoma nuo jos. Kaip gyvena kaimynai, taip gyvensime ir mes.
Mūsų žmonės sugebėjo suvokti, kad kaimyninėse rinkose yra galimybių. Jas reikia rasti ir panaudoti.
Rūta JANKUVIENĖ
