Marijampolietis, kuriam dėl žmogaus nužudymo grėsė griežta laisvės atėmimo bausmė, gali džiaugtis, nes dėl šio kaltinimo teismas jį išteisino. Tačiau dėl kitų nusikaltimų chuliganas vis tiek ilgam sėdo už grotų.
Bėglys sučiuptas
2011-ųjų birželį Kauno apygardos teismas griežtai nuteisė du žudikus iš Suvalkijos – Naujienėlės kaime (Vilkaviškio sav.) užaugusį ir anksčiau tris kartus už vagystes teistą Raimundą Giedraitį (22 m.) ir anksčiau neteistą marijampolietį Ramūną Dumbliauską (21 m.). Pirmasis nuteistas kalėti 19 metų ir 8 mėnesius, o antrasis – 10 metų. Taip teismas įvertino Marijampolės benamių siaubu pramintus jaunus smurtautojus.
Tuokart turėjo būti teisiami ir dar du bendrininkai, kartu žiauriai tyčiodavęsi iš benamių, tačiau jie pasislėpė. Mokolų kaimo (Marijampolės sav.) gyventojas Andrius Andreikėnas (20 m.) atpildo už padarytus nusikaltimus nesulaukęs iki šiol, o kurį laiką slapstęsis marijampolietis Vitalijus Miežaniecas (25 m.) buvo sugautas pernai rugsėjį ir dabar Kauno apygardos teisme išgirdo nuosprendį: 7 metai ir 3 mėnesiai gyvenimo už grotų.
Iki šiol V. Miežaniecas keturis kartus buvo nuteistas už vagystes, „zonos“ kasdienybė jam jau pažįstama. Beje, slapstydamasis V. Miežaniecas „nesnaudė“ – jis tapo tėvu. Su kūdikio mama marijampolietis nesusituokęs.
Benamių „taškas“
Šis ketvertas – kaimynai ir bičiuliai – liūdnai išgarsėjo 2008-ųjų vasarą, kai kelias paras girtavo ir „pramogavo“ Marijampolėje.
Vadinamieji dugno žmonės, „bomžai“, tuo metu nuolat glausdavosi apleistame negyvenamame mediniame name pačiame Marijampolės centre, Žemaitės gatvėje. Dviaukštis namas vaiduoklis, kuriame nebuvo elektros, riogsojo be langų ir durų, apaugęs aukštomis žolėmis, todėl praeivius net kiek ir trikdė. O benamiai buvo prisitempę į namą senų čiužinių ir susirinkdavo šiltai pernakvoti.
Kartais name kildavo barnių ir muštynių, kartą gaisre vos nežuvo trys vargetos, namas baidė galimybe masiškai užsikrėsti kokia nors liga, tačiau ir Marijampolės valdžia, ir policininkai tik traukiojo pečiais – išvaikyti benamius buvo bejėgiai.
Baigėsi nužudymu
Kai keturi girti jaunuoliai „šokdino“ benamių būrelį vieną naktį, vargetos tylėjo, niekam nesiskundė. O pasipriešinti nepajėgė. Todėl chuliganai pamėgo benamių „tašką“ ir ateidavo dažniau. Čia jie jautėsi esą didvyriai, sugebantys diktuoti savo valdžią. Kaip vėliau teigė sulaikytas V. Miežaniecas, tomis patyčiomis jie paprasčiausiai kėlėsi sau nuotaiką.
„Linksmybių“ sumanytojas, iniciatorius ir aktyviausias dalyvis buvo smulkaus sudėjimo, labiau į paauglį panašus R. Giedraitis. Jis sugundė neblaivius draugus esą „dar nematytais reginiais“.
Įsiveržę į namą, chuliganai pasišviesdavo mobiliaisiais telefonais arba žiebtuvėliais ir išsirinkdavo auką. Tada smūgiuodavo ir spardydavo, šokinėdavo ant nelaimėlių.
Po vienos nakties trys suluošinti benamiai (27 – 47 m.) atsidūrė ligoninėje. Tada apie chuliganų „kvarteto“ nusikaltimų tapo žinoma policijoje. Netrukus vienas sumuštas benamis – Juozas Karpavičius (47 m.) – ligoninėje mirė.
Tiriant paaiškėjo, kad chuliganai tame name nuskriaudę ir daugiau benamių. Jie buvo tyčiojęsi iš dviejų moterų, pagal amžių tinkančių būti jų mamomis: bauginę, liepę nusirengti nuogai ir privertę iššokti per langą iš antrojo aukšto, vertę nuogas vaikščioti naktinėmis gatvėmis, o jaunesniąją – ir seksualiai prievartavę.
Pamestinuko dalia
Anksčiau teismas nustatė, kad visi keturi chuliganai veikė kaip bendrininkai – nužudė vieną žmogų, kitą suluošino taip, kad šis liko invalidas, seksualiai išnaudojo moterį. Todėl iniciatorius R. Giedraitis ir buvo nuteistas labai griežtai. R. Dumbliauską nuo griežtesnės bausmės išgelbėjo tik jo amžius, nes vaikinas siautėjo, kai vos prieš kelias savaites buvo tapęs pilnamečiu.
Dabar nuteistam V. Miežaniecui paskirta dar švelnesnė bausmė (7 metai ir 3 mėnesiai), nes teismui nepavyko įrodyti šio teisiamojo kaltės prisidėjus prie benamio nužudymo ir lytiškai išnaudojus užpultą benamę. Nustatyta, kad tuo metu V. Miežaniecas savo bendrininkų laukė prie benamių namo – „budėjo“ stebėdamas aplinką. Chuliganas nuteistas už benamių žalojimą, brutalias patyčias iš šių nelaimėlių, plėšimą, vagystę.
Paties V. Miežanieco gyvenimo istorija gana spalvinga. Gimęs Vilniuje, jis iškart buvo atstumtas savo motinos. Augo kūdikių namuose, o po kurio laiko mažylį nusižiūrėjo savo vienturtį sūnų palaidojusi ir viena likusi pusamžė marijampolietė. Turtingos globėjos namuose nieko nestigo, todėl netrukus ji priglaudė ir V. Miežanieco jaunesnę seserį. Tačiau po dvylikos globos metų abu globotiniai „atsidėkojo“ savo geradarei – pradėjo ją skųsti, apvogdavo, nuolat pabėgdavo, kol galiausiai abu vėl atsidūrė vaikų namuose. V. Miežaniecas, būdamas vos 16 metų, pradėjo eiti nusikaltimų keliu, sulaukė pirmosios teismo bausmės.
Irena ZUBRICKIENĖ
