Benamių restorane – nemokama košė ir nesuvaidintos aistros

Labdaros valgyklose neatstumiami ne tik tikri benamiai, bet ir butus turintys nuskurėliai, tinginiai ir net pensininkai.

„Jei neturi lito, nereikia man tavo batono, aš to gero restorane persiėdu!“

Net žagtelėjau tokius žodžius išgirdęs iš pažįstamo benamio Virgio, kuris prie prekybos centro Šiauliuose paprašė lito išmaldos. Už maistą mokėjau banko kortele, grynųjų neturėjau, tad pasiūliau bandelę, tačiau benamis jos atsisakė.

Pažįstami jau ne kartą buvo pasakoję, kad didmiesčių valkatos dažnai atsisako pasiūlyto maisto, todėl sudomino paslaptingasis valkatų restoranas.

Virgis juokdamasis paaiškino, kad nemokamai pavalgo labdaros valgykloje ir už 5 litus pasisiūlė pabūti gidu, paaiškinti, kas ir kaip.

Benamių „restoranas“

Kitą dieną prieš vidurdienį su Virgiu susitinkame Šiaulių centre, prie buvusio vaikų darželio pastato.

Sovietmečiu buvęs perpildytas vaikų darželis, stojus emigracijos „gadynei“, ištuštėjo. Porą metų prastūksojęs juodais langais, pastatas vaiduoklis buvo paverstas Šiaulių savivaldybės socialinių paslaugų centru, kuriame veikia ir paramos centras, teikiantis maitinimo paslaugas. Benamiams visos šios peripetijos neįdomu, jie žino, kad čia yra labdaros valgykla, kurią juokais vadina benamių restoranu, ir jiems to užtenka.

Šiaulių nuskurėliai nemokamai maitinami nuo dvyliktos valandos, bet kieme būriuotis pradeda jau prieš valandą. Laukdami aptarinėja paskutines naujienas: kas iš valkatų rastas numiręs, kurį ir už ką suėmę policininkai, kas jau grįžęs iš kolonijos.

Dažniausiai – košė

Pirmieji valgytojai renkasi jau vienuoliktą valandą, tačiau tai – visiškai kito pasaulio gyventojai. Tai tvarkingi, tik pajamų netekę žmonės: invalidai, vienišos motinos, sudegėliai. Šie žmonės būna kreipęsi į savivaldybės Socialinės paramos skyrių, kuris patiems vargingiausiems skiria nemokamų pietų talonus. Benamiai juos vadina „taloniniais“ ir jų nemėgsta, nes pavydi  skanesnių ir brangesnių trijų patiekalų pietų su bandele.

„Taloniniams“ pavalgius, labdaros valgyklos darbuotojai suskumba valyti stalus – atėjo labdaros pietų laikas. Šiandien „benamių restorane“ – lėkštė perlinių kruopų su žirniais košės, pagardintos spirgais, taip pat gabaliukas silkės su rieke kvietinės duonos, stiklinė arbatos.

Košė – pagrindinis „benamių restorano“ patiekalas. Kartais patiekiamas ir kotletas, blynelis ar net dešrelė, tačiau dažniausiai – kokia nors košė.

Patys neapsitarnauja

Skelbimas lentoje praneša, kad gaminant maistą naudojamas genetiškai modifikuotas aliejus. Normalioje valgykloje koks nors „pažaliavęs“ pirkėjas sukeltų isterišką skandalą, bet nemokamų pietų valgytojai – ne tokie. Jiems genetika ar kibernetika – visai tas pats. Šie žmonės nedvejodami sutiktų pasiaukoti dėl žmonijos progreso – tarkime, kasdien vartoti naminę degtinę iš genetiškai modifikuotų grūdų, tik gaila, kad niekas tokių tyrimų neatlieka.

Paklausti, ar benamiai negalėtų apsitarnauti patys, lėkštes su koše nešiojantys valgyklos darbuotojai žurnalistui paaiškina, kad iš tokio sumanymo būtų nedaug naudos – benamiai neretai ateina išsekę, pagiringi, drebančiomis rankomis nešdami lėkštę išmeta, tad mažiau vargo tuos „ponus“ aptarnaujant lyg tikrame restorane.

Kol lėkštės baigiamos išdėlioti, apžiūriu susirinkusį valgytojų kontingentą. Šiandien atėję maždaug 80–90 žmonių, tad ir vėl teks valgyti dviem pamainomis.

Nelaimingieji klipatos

Laukiančiuosius mintyse skirstau į kelias kategorijas. Baisiausiai atrodo klipatos. Nors jų – vos keli vyrai ir viena moteris, iš tolo į akis krenta nuo svaigalų išpurtę, nuo purvo pajuodę veidai, sušutę, utėlėti drabužiai. Dažniausiai jie sunkiai bepaeina, nes kojos ištinusios nuo ligų ir šunvočių, o akys – apsiblaususios ir užgesusios, lyg mirštančių žmonių.

Beje, klipatos ilgai ir netempia – nuolat vienas kitas randamas pašalėse sustingęs, – bet jų vietą iškart užima nauji degradavusieji iš aukštesnės – „tankistų“ kastos. Taip šie valkatos praminti dėl to, kad rausiasi po „tankus“ – šiukšlių konteinerius. Darbas – fizinis, gryname ore, todėl duoda sveikatos ir šiokių tokių nuolatinių pajamų. „Tankistai“ kartais bando įsitvirtinti nakvynės namuose, bet retas kuris ten ilgiau užsibūna, nes išmetami už girtavimą, muštynes, vagystes.

„Negalvok, ne visi čia benamiai, – šnabždėdamas į ausį mane apšviečia Virgis. – Štai anie – „kandys“ arba „kandžiukai“, „kandžiulnikai“. Jie turi butus, kai kurie net nesirausia po šiukšlių konteinerius. Paprasčiausiai žmonės neturi darbo, pašalpų, neišgyvena. „Kandžių“ pravardę jie gavo nuo senos dainelės „Mes – kandžiai, išdžiūvo mūsų skrandžiai“.

Girtuokliai „kandys“

Apsidairęs pats tarp „kandžių“ atpažįstu du pagyvenusius kaimynus iš gretimų daugiabučių. Pirmojo sūnus narkomanas neseniai pasikorė, antrasis, dažnai matau, vis pėdina pas pirmąjį – ir visada girtas.

Virgis nepaminėjo svarbiausios priežasties, verčiančios tiek jį, tiek kitus „kandis“ nuolat minti labdaros valgyklos slenkstį. Tai – alkoholizmas. Juo „kandys“ pradėjo sirgti dar sovietmečiu. Tik ana santvarka buvo dosnesnė ir pakantesnė – dalijo butus ir toleruodavo vis dažnėjančias pradedančiųjų alkoholikų pravaikštas, ilgėjančius užgėrimo maratonus.

Kapitalizmo darbdaviai girtuoklystės netoleruoja. O ir patys „kandys“ šiandien jau per tingūs ir per seni, kad dirbtų, bet per jauni, kad gautų pensijas. O kai (jei) jų ir sulaukia, gauna minimalias, nes darbo stažas dažniausiai menkas ir margas.

Grėsmingieji kaliniai

Darbštesni „kandys“ vasarą uogauja, grybauja, net prasimano atsitiktinio uždarbio ar bent nušvilptą gelžgalį nutęsia į supirktuvę. Vos gauna pinigų, visi darbai nutrūksta, nes į kurio nors pajuodusį butą „suskridęs“ būrelis „kandžių“ prie naminės butelio pradeda minėti „senus gerus laikus“ ir keiksnoti „neduodančią gyventi“ valdžią.

Tarp laukiančiųjų maisto trumpomis šukuosenomis išsiskiria ir keli ką tik atsėdėję kaliniai. Save jie vadina „bachūrais“, nors pataisos namuose, iš kurių ką tik grįžę, ne vienas niekingai buvo pravardžiuojamas gaidžiu – už skolas, apsileidimą ar išdavystes.

„Bachūrai“ gyvena vagiliaudami, nespjauna iškratyti benamių kišenes ar  „profilaktiškai“ kumščiais apspraginti, todėl klipatos ir „kandys“ jų bijo lyg velnias kryžiaus, pamatę iš tolo apeina dideliu lanku.

Linksmoji ponia

„Bachūrų“ būrelyje sukiojasi apyjaunė kailiniuota moteris gražiai padažytais plaukais. Pamačiusi žurnalisto fotoaparatą ji demonstratyviai pozuoja atkišusi špygą.

„Tai mūsų gražuolė Erika, – nusisukęs, kad kailiniuotoji, o ypač jos svitos „bachūrai“ šiukštu jo nepastebėtų, tyliai paaiškina mano gidas Virgis. – Anksčiau ji bastėsi po užsienius, iš ten, sako, buvo deportuota į Lietuvą. Parvežta Erika „Carito“ moterims pasiskundė neva buvusi parduoda į sekso vergovę, todėl sulaukė atjautos ir paramos. Kai visi remia, kam ieškotis darbo? Erika ne taip seniai pagimdė vaiką, pašalpas prašvilpė, kūdikį numetė, o pati per dienas valkiojasi su „bachūrais“.

Išalkusiųjų – kone šimtinė

Labdaros valgyklos administratorius Vytautas į knygą registruoja susirinkusius valgytojus. Skelbimas ant lango praneša, kad neaptarnaujami girti ir nepasitikrinę dėl džiovos asmenys. Tik kas iš visų skelbimų, jei kas trečias atsivilkęs – su kvapu, o kas penktas neturi jokių dokumentų.

Šiaip ar taip, dauguma – nuolatiniai tos valgyklos lankytojai, tad Vytautas juos iš tolo atpažįsta ir užsirašo. Baigęs procedūrą suskaičiuoja, kad šiandien yra sugužėję per 80 žmonių, tad ir vėl teks valgyti dviem pamainomis.

Pagaliau lėkštės išdėliotos, ir Vytautas į salę pakviečia pirmąjį pusšimtį. Pasistumdydami – juk reikia pasirinkti vietą, kur silkė didesnė, – valgytojai susėda prie stalų ir pradeda šaukštais godžiai kabinti košę.

Tremtinės godos

„Pensiją gaunu, bet neišgyvenu iš 350 litų, – paklausta pasiguodžia tvarkingai apsirengusi azijietiškos išvaizdos 64 metų Liucija. – Aš gimiau tremtyje Jakutijoje, kur buvo išvežta mano mama. Tėvas jakutas – miręs, kaip ir mano sutuoktinis. Sovietmečiu dirbau Šiauliuose gamykloje, puikiai verčiausi, o dabar nė namų nebeturiu...“

Prieš išeidami valgytojai lėkštes užneša į virtuvę, o administratorius Vytautas su pora pagalbininkų suskumba valyti stalus ir dėlioti naujas lėkštes košės – koridoriuje nekantraudama šurmuliuoja antra tokia pat gausi grupė išalkusiųjų.

Vietoj dėkingumo – keiksmai

Kai šaukštų skambčiojimas aprimsta, žvilgtelėjęs į puodą administratorius Vytautas garsiai paklausia, kas norėtų dar košės. Pasirodo, mūsų benamiai net žiemą iš bando netinsta – į viršų pakyla vos trejetas rankų, ir tai vangiai.

Vienintelis pusamžis vyras išpurtusiu veidu pašoka iš užstalės su lėkšte ir ima per salę energingai irtis Vytauto link. Šis pareikalauja likti savo vietoje – pats su koše prieisiąs. „Atstumtasis“ supyksta, užrinka apsieisiąs be „dabavkės“ ir pradeda administratorių plūsti tokiais keiksmais, kad net neapsikentęs šio pasakojimo autorius paprašo liautis. Keikūnas atšauna, kad jis visai... nesikeikęs, ir niurzgėdamas išpėdina.

Keistieji pensininkai

Tingiai pakilę nuo stalų, lėtai lauk drožia ir kiti pietautojai, palikę stebėtinai  prišnerkštus stalus. Kai kurie dabar užvalgys tik po paros – per naujus nemokamus pietus. Kiek blogiau savaitgaliais ir švenčių dienomis, nes labdaros valgykla tomis dienomis nedirba. Tiesa, Virgis išduoda paslaptį – per šventes šiukšlių konteineriai būna kiek pilnesni ir dosnesni, mat juose atsiranda atliekų nuo švenčių stalų. Taip, išėdas valgyti nemalonu, būna, net vidurius susuka, bet badas – ne brolis...

Ilgiausiai valgykloje užsibūna paskutinė valgytojų kategorija – keistieji pensininkai. Tarp labdaros valgyklos klientų jų būna mažiausiai trečdalis, jei ne pusė. Visi tie senukai įtikėję, kad iš lietuviškos pensijos pramisti neįmanoma, todėl, spjovę į savigarbą, kasdien atklibinkščiuoja nemokamos košės. Iš tikro, kodėl gi už ačiū nepasistiprinus, o taip ir diena greičiau prabėga.

Kailiniuotas veteranas

Tarp keistųjų pensininkų vyriausias nuolatinis valgytojas – 82 metų kailiniuotas senelis. Tik jis bendrauti nelinkęs. Pavalgęs skuba į atsineštą stiklainį susikratyti kaimynės neįveiktos košės likučius – nešis namo vakarienei.

Kumštelėjęs Virgis man parodo turtingiausią lankytoją – neva pusantro tūkstančio litų invalidės pensiją gaunančią Danutę. Ji irgi namo nešis stiklainėlį atlikusios košės. Tik ne sau. Čia visi žino, kad moteris globoja perpus už save jaunesnį dykaduonį „kandį“. Tik šis valgykloje nemėgsta rodytis – „ne lygis“. O ir kam, kai yra globėja-patarnautoja.

Kur benamių vynas?

Žilagalvė vieniša 72 metų senutė Janina, turinti maniją į namus tempti šiukšles, administratoriaus Vytauto nedrąsiai teiraujasi, ar tiesa, kad Kalėdų proga benamiams buvę skirta vyno. Ne, ji pati negerianti nė lašo, bet vyną pasidėtų „geresniems laikams“ arba iškeistų į kokį jai vertingesnį turtą, pavyzdžiui, į senus drabužius, kuriais jau ir taip iki lubų yra užvertusi visą jai nakvynės namuose skirtą kambarį.

Nusijuokęs Vytautas ironiškai atšauna, kad tai esanti tikra tiesa, tik jis tą benamių vyną, girdi, pats išmaukęs. Supratusi, kad nakvynės namų gyventojai ir vėl pasišaipė iš jos patiklumo, Janina atsidūsta ir ištipena raustis po šiukšlių konteinerius bei šerti balandžių.

Benamiai sugeba viską

Ilgiausiai valgiusi (nes nesustodama burbėjo tik jai vienai suprantamus piktus monologus) kita pensininkė Janina išsitraukia stiklainį ir prieš išeidama iš valgyklos kriauklės čiaupo prisipila šalto vandens. Paklausta, kodėl taip daro, ji ima garsiai kaltinti antstolius, valdininkus, spaudą, galiausiai – visą, girdi, taip žiauriai ją skriaudžiantį pasaulį. Virgis į ausį pašnibžda negaišti laiko klausinėjant, nes su Janina nesą įmanoma susikalbėti. Kai mirė daug metų globota neįgali dukra, Janina kone visai išprotėjo, o netekusi slaugytojos pašalpos paskendo kažkokiose skolose.

„Rytoj už 5 litus galiu parodyti dar įdomesnių mūsų gyvenimo paslapčių, – pasiūlo Virgis. – Ateik čia pat tuo pačiu laiku, aš dar nuolaidą padarysiu ir papasakosiu, kaip benamiai sugeba nemokamai nusimaudyti, pasigydyti ir persirengti švariais drabužiais.“

Bet apie tai – jau kitas mūsų pasakojimas.

Sigitas STASAITIS