Šiaulietė, eidama Dubijos gatve, pamatė po daugiabučio namo balkonu vatine antklode užsiklojusį žmogų. Moteris jį užkalbino. Sužinojo, kad jis – benamis, čia glaudžiasi jau antrą mėnesį.
„Ar kas nors dar gali pasirūpinti miesto benamiais“, – atėjusi į redakciją klausė moteris. Ji svarstė, gal bėdžiais pasirūpintų vyskupija, dabar statanti Pastoracinį centrą prie Šiaulių katedros?
Susitikome su benamiu. Tą naktį buvo šalna, todėl ir rytą žmogus tebetūnojo po balkonu, nekreipdamas dėmesio į pro šalį šaligatviu skubančius žmones. Nustebo užkalbintas.
„Nemokėjau alimentų, viską atėmė. Dabar neturiu kur eiti. Šeimininkė leido būti po tuo balkonu, tai ir būnu. Iki lapkričio pirmos, o paskui sakė galėsiu ateiti pernakvoti į Nakvynės namus. Tada priims“, – su viltimi kalbėjo Rolandu prisistatęs vyras.
Kodėl dabar neina prašyti prieglobsčio į Laikinojo apgyvendinimo tarnybą?
„Neturiu dokumentų, paso. Be jų dabar nepriima. O nuo lapkričio pirmos priims. Prižadėjo“, – sakė benamis.
Ištiesęs delną, paprašo dviejų litų.
Vietų – 30, benamių – dvigubai
Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnybos (vadinamųjų Nakvynės namų) socialinio darbo organizatorė Danutė Bogušienė sako, kad iš tiesų nuo lapkričio pirmosios bus parūpinta 30 nakvynės vietų miesto benamiams.
Tai bus vienos nakvynės vietos. Pastaraisiais metais jos yra įsteigiamos benamiams ir elgetoms šaltuoju metų laiku. Čia tada glaudžiasi ir tie žmonės, kurie neturi jokių dokumentų.
„Šias vietas turime dalytis su greitosios medicinos pagalbos gatvėje rastais girtuokliais. Pernai per šalčius teko priglausti 58 vargetas. Maža vietų, bet jų pas mus daugiau nėra ir nebus. O ir mieste nėra jokios kitos organizacijos, kuri rūpintųsi prieglobsčiu tokiems žmonėms“, – redakcijai sakė D. Bogušienė. Ji patvirtino, kad jau dabar ateina benamiai ir prašosi priimami pernakvoti.
Čia šiuo metu iš 80 esamų yra užimtos 79 laikinam gyvenimui įsteigtos vietos. Jas žmonėms, turintiems asmens dokumentus, suteikia Savivaldybės socialinės paramos skyrius.
„Vieną vietą laikome rezervuotą, jei grįžęs iš įkalinimo žmogus, neturėtų kur glaustis. Esame įpareigoti suteikti prieglobstį išėjusiems į laisvę,“ – apie galimybes gauti laikiną pastogę sakė D. Bogušienė.
Klausimas „netinkamas ir ne vietoje“
Šiemet šalyje jau fiksuota pirmoji šalčio auka. Kiek tokių aukų gali būti Šiauliuose? Perpildytuose Laikinojo apgyvendinimo namuose vietų trūko jau pernai.
Benamio likimo sukrėstos šiaulietės klausimą dėl prieglobsčio vyskupijos naujajame statinyje perdavėme vyskupijos kancleriui Evaldui Alūzai.
– Įdomu. Suktas tas jūsų klausimas, tarp kitko. Negaliu komentuoti šito jūsų klausimo, – atsakė kancleris, paklaustas, gal atsiras vietos Pastoraciniame centre ir benamiams.
– Anksčiau prie bažnyčių, vienuolynų būdavo vargšų, našlių ar našlaičių namai...
– Į šitą klausimą neturiu atsakymo.
– Ar šitas klausimas jums atrodo įžeidus?
– Neįžeidus, bet jis netinkamas ir ne vietoje.
VIETOJE KOMENTARO
(Nugirsta pasaka)
Kur gyvena Dievas?
Gyveno medkirtys. Jis nuolat klausinėjo žmonių: kur gyvena Dievas?
Vieną vėlų, lietingą rudens vakarą kažkas pasibeldė į Jorio trobelės duris. Atidaręs jas, medkirtys pamatė senyvą, sušalusį ir sulijusį žmogelį. Senukas paprašė nakvynės.
Pamaitinęs pavargėlį kuo turėjo, medkirtys pasiūlė šiam pasikeisti drabužius, sušilti prie židinio. Vėliau vyras paklojo svečiui savo vienintelę lovą, o pats atsigulė šalia ant grindų.
Kai rytą medkirtys pabudo, svečio jau nebuvo. Senelis ant stalo buvo palikęs keletą varinių monetų.
Kitą vakarą į medkirčio duris pasibeldė benamė senelė. Jis senutę pavalgydino, užleido jai savo lovą. Rytą senutės nerado, ant stalo gulėjo kelios sidabrinės monetos.
Medkirtys vis dažniau ėmė sulaukti naktinių svečių. Skardinė ėmė sparčiai pilnėti. Buvo tiek pinigų, kad už juos norėjo pasistatyti ištaigingus namus.
Mintis apie namus nutraukė beldimas į duris. Už durų buvo tik į sieną atremta ubago lazda, gulėjo numestas kažkoks ryšulys ir ant jo padėta skrybėlė. Medkirtys prisiminė, kad tokią skrybėlę jis matė ant pirmąkart pas jį nakvojusio senuko galvos.
Medkirtys įnešė daiktus į vidų. Pabudęs ant stalo vėl rado kelias auksines monetas, o vargetos daiktai buvo dingę.
Suglumęs medkirtys monetas įmetė į skardinę ir susmuko: „Kur šaltą naktį nakvojo vargšas senelis?“
„Aš norėjau statytis namą tik sau, norėjau gyventi jame vienas. Atitaisysiu tą klaidą, pastatysiu namą, kuriame galės prisiglausti kiekvienas, kuriam to reikia.“
Kai namo statybos buvo baigtos, medkirtys sukvietė valdininkus, kaimynus, norėdamas pasidžiaugti su jais. Bet niekas neatėjo&
Staiga kažkas pasibeldė. Tikėdamasis pamatyti sukviestuosius svečius, medkirtys džiaugsmingai atidarė duris. Bet prie jų stovėjo minia varguolių – visi pas jį nakvoję.
Žilasis senelis tarė: „Pinigai, kuriuos palikdavome, buvo reikalingi, kad išbandytume tave. Tai aš beldžiau į tavo duris paskutinįjį kartą, palikau daiktus ir monetas, norėdamas tave perspėti, jog buvai pradėjęs eiti savanaudiškumo keliu. Tu norėjai žinoti, kur gyvena Dievas? Dievas yra visur. Bet dabar Jis gyvena ir čia. Ką padarei mažiausiam – padarei man".
