Po prezidento Valdo Adamkaus metinio pranešimo nulijo lietus ir nuplovė visus pėdsakus: kritikos kruša baltai nuskalbė šio teksto eilutes ir lengva ranka nustūmė pranešimą į stalčių, kuriame suklota jau tokia daugybė garbingų, išmintingų, tačiau visiškai nublukusių ir niekam nereikalingų dokumentų. Vis dėlto gaila, kad tai atsitiko, nes pranešimas savo intelektiniu lygiu, problemų matymu ir jų formulavimu iš tiesų pranoksta mūsų politikos kasdienybę. Visa tai sumindyti į bendrą košę nėra teisinga.
Politikai pranešime ieškojo papildomų argumentų jų smulkioms bei vienadienėms politikos kovoms ir nusivylė jų neradę. Žurnalistai ir apžvalgininkai daugmaž vieningai pareiškė, kad jie ir taip viską žino: prezidentas laužiasi pro atviras duris.
Vaizdas pernelyg niūrus
Taigi lietus nuūžė, nuplovė, tačiau vis dėlto pažiūrėkim atidžiau: ar ši kalba mums vis dėlto ką nors atskleidė?
Su dalim kritikos pranešimo atžvilgiu negalima nesutikti. Visų pirma tai liečia net ne pranešimą, o pačią prezidento laikyseną: prezidentas vis mažiau aktyvus politiniame gyvenime. Deja, tai atsitinka būtent tuo metu, kai jo aktyvumo labiausiai reikia, ir kai dėl tam tikro chaoso politiniame gyvenime jo įtaka galėtų būti išties veiksminga. Neužtenka vien išvardyti problemas, aprėpiančias daugmaž visą mūsų gyvenimą. Vertingiausias dalykas čia būtų įvardinti tai, kas iš tikrųjų svarbiausia: nustatyti tuos taškus, į kuriuos vėliau būtų galima mušti - priminti, reikalauti, tikrinti, teikti naujas iniciatyvas. Tokio švyturio, tokio stimulo mūsų kerpėmis apaugusiems ir į pelkę vis giliau smunkantiems politikams išties reikia. Vien pažerti iš rankovės visą aibę vienodų rutuliukų, kurie tuoj pat nurieda po lova - išties nedaug naudos.
Tiesa ir tai, kad pranešimo visuma pernelyg niūri lyg šalyje iš tikrųjų vyktų kažkas baisaus. Tam tikrą pranešimo vienpusiškumą pastebėjo net žurnalistai, kurie tikrai nelinkę nuglaistyti vaizdo. Šalies BVP per dešimt metų išaugo keturis kartus ir toliau auga pakankamai sparčiai, o politinio gyvenimo problemos neišsiskiria iš kitų pokomunistinių šalių. Štai kur problema: Lietuvos visuomeninis, ekonominis, socialinis gyvenimas pranoko valdymą ir jo sustabarėjusias schemas, valdžia visiškai prarado ryšį su žmonėmis ir su realiu gyvenimu. Išties tai savo rūšies tragedija, tačiau manyti, kad išnyko pats gyvenimas - tai tam tikras nesusipratimas.
Dorovinės vertybės ir tautinis sąmoningumas
Tačiau prezidento metinio pranešimo mintys apie mūsų šalies tapatybės krizę ir visiškai nunykusį patriotinį ugdymą yra itin reikšmingos. Mat apie tai iš esmės nediskutuojama mūsų viešojoje erdvėje. Dar blogiau: neretai tai vis dar laikoma blogu tonu ir - paradoksalu - tarybiniu reliktu, vos ne dvasinės prievartos forma.
Tarybiniais laikais patriotizmas buvo skiepijamas per prievartą, todėl dažnam dabar vien užuominos apie tai sukelia alergiją. Mes patys, galbūt to ir nesuprasdami, praktikuojam kraštutinį individualizmą, kurio neišvengiamas palydovas - nihilizmas ir, galų gale, savęs susinaikinimas. Mes kritom į šį tariamai saldų libertarizmo glėbį kaip į labiausiai priešingą vyravusiam prievartiniam kolektyvizmui būvį, ir dar dėl to, kad kažkas mums pasakė, jog "taip yra visam pasauly". Kažkas dar pridūrė, kad tokie yra Europos Sąjungos reikalavimai ir standartai: tikru europiečiu ir pasaulio piliečiu gali tapti tik "blaiviai ir objektyviai" įvertinęs savo priklausomybę tautai. Taip pat ir švietime: ugdymas turįs būti nukreiptas į bendražmogiškas vertybes, į abstraktų humanistinį, o iš tikrųjų bekraujį, negyvybingą pilietinį ugdymą.
Ar taip iš tikrųjų yra "visam pasauly"? Nieko panašaus. Kiekviena šalis pasiekia tiek, kiek ji apibrėžia savo tapatybę, kiek ji gerbia pati save, kiek ji susiorganizuoja save savo tapatybės ir savo principų įtvirtinimo pagrindu. Šitai ir pabrėžia prezidentas V. Adamkus savo metiniame pranešime: "Būtent dorovinės vertybės ir tautinis sąmoningumas lemia tautų galimybes ir valią realizuoti pamatines teises". Parodykit dar bent vieną Lietuvos politiką, kuris turi panašių minčių ir operuoja panašiomis sąvokomis, taip pat kuris gali suformuluoti atitinkamus tikslus.
Žinoma, tai požiūris, visai besiskiriantis nuo marksistinio, kuriame visi visuomenės procesai aiškinami gamybos santykiais, o proletariatas pagal šią teoriją "neturi tėvynės". Nesunku pastebėti, kad esama taškų, kai marksizmo ir laukinio liberalizmo nuostatos sutampa, o tai itin sunku išpainioti mūsų platumose. Tačiau rinka be vertybių yra išties akla, turi net ir griaunančią jėgą, šalis be tapatybės ir savimonės yra griūnanti, išnykstanti šalis, ir jokia laisvoji rinka čia nepadės. Visų pirma yra idėjos, vertybės, apsisprendimas ir valia - tik tada galima tikėtis sėkmės.
Be tautos ir valstybės teisių nerealizuosime
Žinoma, mes galime rinktis. Nėra ir negali būti jokio prievaizdo, kuris nurodytų, kaip elgtis, nėra prievolės laikytis vienų ar kitų nuostatų. Pasaulis išties yra atviras. Pokomunistinė tapatybės krizė sutapo su pasauline tapatybės krize, kurią lemia globalizacija: tapatybė dabar neįgyjama gimstant vieną kartą ir visiems laikams, ją dažnai tenka susikurti, rinktis -sąmoningai arba ne. Galime leistis pasroviui, bet geriausia, ko galim tikėtis tokiu atveju, tai tapti likimo žaisliukais, tačiau dažniausiai - manipuliatorių aukomis. Galime atsisakyti prezidento minimo tautinio sąmoningumo, išsižadėti įsipareigojimų savo valstybei: dar kartą kartoju, tokios teisės niekas negali atimti. Tačiau tokiu atveju nesipiktinkime ir nesistebėkime matydami, kaip viskas griūva, nesistebėkime, kad netenkame galimybių - vėl prezidento žodžiais - realizuoti savo pamatinių teisių. Gal mes įsivaizduojame, kad Vakarų valstybių gyvavimas paremtas tik neatsakinga individo laisve ir dolerio valdžia? Jei šitaip būtų iš tikrųjų, tai tokioje kompanijoje mes būtume lyderiai. Kas būtų Prancūzija be savo laisvės, lygybės, brolybės idealų, kas būtų JAV be šlovinamos žvaigždžių ir linijų vėliavos, kas būtų Jungtinė Karalystė be tradicijų, kas būtų Švedija be ypatingo socialinio modelio, kuris tapęs tautos savimonės dalimi atvedė šią nedidelę kadais skurdžią šalį į labiausiai išsivysčiusių valstybių viršūnę?
Didžiausio dėmesio turi susilaukti prezidento išreikštas susirūpinimas, kad Lietuvos mokykloje moksleiviai neįgyja vertybinio pagrindo. Jis visiškai teisus: raktas į valstybės ateitį glūdi mokykloje. Žinoma, galime kliautis šeima, tačiau realybė tokia, kad šeima taip pat išgyvena krizę arba tėvai tiesiog negali ar nesugeba skirti pakankamai laiko vaikams - vidutiniškai per dieną su vaikais bendraujama vos kelias minutes. Juo labiau nei gatvė, nei televizorius vertybinio pagrindo nesuteiks. Sukrečia prezidento žodžiai, kad "nepriklausomoje Lietuvoje viena po kitos auga kartos, neturinčios nei visuotinio tautos istorijos vaizdinio, nei egzistencinės laisvės pajautos". Bet jie visiškai teisingi. Paimkite į rankas Pilietinio ugdymo vadovėlį ir pamatysite, kad pilietinis ugdymas suprantamas vien kaip žinios apie žmogaus teises. Istorijos vadovėliai vis dar rašomi enciklopedijų stiliumi, tarp pateikiamų faktų pasimeta esminiai akcentai, vis dar pasitaiko keistų klaidų ir nesusipratimų. Jau nekalbu apie patriotizmą: mokyklas baigę jauni žmonės neišmano, kaip funkcionuoja valstybė ir jos institucijos, kas tai yra demokratija. Ko verta mokykla, jei visa jos misija vien krėsti į galvą žinias? Tokios žinios nebus panaudotos kuriant šalies ateitį, ir tuo praėjus beveik dviem nepriklausomybės dešimtmečiams jau galime akivaizdžiai įsitikinti.
