Sena senučiukė, kuriai valdžia nenori sugrąžinti žemės, sugalvoja gudrybę. Dalį savo turto ji testamentu užrašo rajono merui. Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas jau paveldėjo žemę ir statosi joje namą. Jis spėja, kad močiutė turėjo ir tiesioginių paveldėtojų.
"Matyt, labai ilgai statysiu, nes gyvenimas nėra lengvas... Bet - taip, aš turiu padovanotą, man testamentu paliktą teritoriją ir po truputį pradėjau statyt", - pradeda aiškinti praturtėjimo aplinkybes A.Vrubliauskas. Kas dovanojo? "Močiutė. Ne mano močiutė. Mes su ja labai gerai bendravom, kai aš dirbau veterinarijos gydytoju, ir tiesiog ji man paliko gabaliuką žemės, dvidešimt arų", - pasakoja meras ir priduria: "Aš tikrai nenaudojau jokios prievartos. Ji pati pasiūlė."
Tie 20 arų - prie Daugų ežero, kuris dabar nuo prašalaičių atskirtas aukštais užtvarais. Privačios valdos tvoromis brenda į ežerą. Net ir paskutinį paplūdimį meras, susitaręs su tuometiniu generaliniu komisaru Vytautu Grigaravičiumi, atidavė... policijos nuovadai statyti.
"Paėmėm ir paėmėm"
Jonas Dudzynskas, Alytaus rajono gyventojas, pasakoja kitą versiją, kodėl svetima žemė atiteko merui. Dudzynskų šeima, kaip ir tos močiutės tikrieji giminaičiai, turėjo teisę į mišką, tačiau jie jo taip ir negavo. "Na, kaip? Sako, kad jam trūko žemės perkėlimui, tada jam ėmė ir atmatavo mūsų," - pasakoja Jonas ir veda mus palei "rubežių" senelio valdų, kurias tas prieš mirdamas šeimai aprodė.
"Aš klausiu matininkės, kodėl tu taip padarei, o ji: "Vrubliauskui mama nuosavybę perrašė ir jam reikėjo atmatuot. Na, aš ir padariau", - pasakoja mero naudai apvogtos šeimos žmogus. Klausiam, ar mėgino aiškintis su pačiu A.Vrubliausku. "Ne, tik su jo uošviu. Tas pasakė, kad mes nieko nepadarysim, neprisiteisim: "Mes paėmėm ir paėmėm", - atsako.
"Žemės ūkio paskirties turiu, rodos, 15 hektarų naudmenų. Kaip įsigijau? Paveldėjau iš tėvo, mamos, senelių", - pasakoja meras. Per merą savo senelio žemės netekęs Jonas pasakoja, esą A.Vrubliauskui buvo atriekta žemės ir iš tų žmonių, kurie yra išvykę iš Lietuvos, todėl nežinojo, kad jų nuosavybei iškilo grėsmė.
Meras teigia, kad namas, kurį jis stato iš svetimo žmogaus paveldėtoje žemėje - pirmas, kurį jis sudės nuo pamatų iki stogo. Dabartinį pirko. Apie paskolas mero viešose deklaracijose nerašoma, todėl vienintelis statybų finansavimo šaltinis - valdiška alga. Apie 5000 litų. O namas auga elitiniame kvartale ir niekuo nesiskiria nuo aplinkinių.
Dėl tos statybos rajone yra visokiausių keistų versijų, iš ko dar galėtų prisidurti rajono galva. Tarkime, yra Alytuje dvi bendrovės, viena iš jų užsiima statybomis, kita - viešuoju maitinimu. Abiejų savininkai yra labai, labai kukliai gyvenantys žmonės, buvę mero bendradarbiai Greitosios pagalbos stotyje (GPS). Bendrovės laimi milijoninius savivaldybės užsakymus.
"Abiejose bendrovėse yra tie patys akcininkai. Vienas - Greitosios pagalbos stoties mechanikas, kitas - vairuotojas. Toje stotyje vienu metu pralaimėjęs rinkimus dirbo A.Vrubliauskas", - pasakoja žurnalistė Alma Mosteikaitė.
"Įtarimas toks, kad jis, dirbdamas ten direktoriaus pavaduotoju, galėjo susirasti kokius nors žmones, kurie figūruoja kaip akcininkai, o tos bendrovės laimi konkursus rajono komunaliniam ūkiui tvarkyti", - dėsto savo nuomonę A.Mosteikaitė.
Abu akcininkus randame darbo vietoje. Ne milijonus žarstančiose bendrovėse, bet GPS. "Pelninga?" - klausiam apie verslą. "Na, dabar jau, ko gero, bus nepelninga, nes, žinot, krizės laikai", - mykia vienas. Bet juk 20 mln. užsakymą laimėjot! "Nu, tai nesvarbu tas", - atsako akcininkas. Klausiam, kodėl jis vis dar vairuotojas. "Tai čia niekam nedraudžia dirbti", - atsako žmogus.
Kita šių dviejų verslininkų, kurie gyvena iš GPS algų, bendrovė maitina rajono mokyklas. "Garantuotos pajamos iš rajono biudžeto. Milijonas - nemokamam maitinimui ir dar papildomai pusė milijono - už maisto gaminimą", - pasakoja žurnalistė.
"Buvo skelbtas tarptautinis konkursas ir parinktas laimėtojas", - aiškina meras A.Vrubliauskas buvusių bendradarbių verslo sėkmę. Nejau - tarptautinis? Pasirodo, kad tik viešas.
Gerumas baudžiamas
Alytaus rajone valdant A.Vrubliauskui susiklostė keisti papročiai. Merą mes užklupome, kai jis atvyko į teismą bylinėtis su Miroslavo seniūnu Jonu Juravičiumi, viešai paskelbusių apie jį nepalankią nuomonę. Anot seniūno, meras su juo teisiasi ne asmeniškai, bet per savivaldybę, dėl to samdosi advokatą rajono biudžeto lėšomis.
Ginčo objektas - rajono valdžios leidimas prekiauti naktimis alkoholiu viename Miroslavo seniūnijos kaime. J.Juravičius pasakoja, kad girtuokliai jau buvo pradėję naktimis užpuldinėti žmones. Todėl jie prašė neleisti prekiauti svaigalais bent jau naktį. Rajono valdžia nepakluso, tada seniūnas - straipsnį į spaudą. Meras - į teismą, juk jis iš partijos su priesaga "Lietuvos krikščionys demokratai", o tie tai labai prieš šėtono vandenį...
Kaimą nuo nugirdymo išgelbėjo parduotuvės savininkas žinomas Kauno verslininkas Tautvydas Barštys. Pats atsisakė savo užmačių, kai sužinojo, kad yra prieštaraujančiųjų.
O meras A.Vrubliauskas toliau graužia J.Juravičių. Pavyzdžiui, seniūnas gavo nuobaudą už tai, kad jam asmeniškai priklausančiu katafalku nemokai vežioja neturtingų vietinių mirusiuosius.
"Jeigu kiekvienas pradėsim laisvai improvizuoti, siekdamas gerų tikslų, tai nebus gerai", - aiškina savo motyvus bausti seniūną už nemokamas paslaugas vietiniams Alytaus rajono meras. "Bendrininkės", vietos moterėlės, kurių numirėlę į kapus pavežėjo seniūnas, pasakoja, kad šis nė gedulingų pietų neliko. Nulėkė darban. Tai dėl ko baudžia? "Kažkas valdžioje ant jo turi pyktį", - audžia versiją senolė.
J.Juravičius pasakoja, kad katafalką jam iš Amerikos atsiuntė sūnus. Rado pigiai ir atsiuntė. Tai seniūnas nusprendė už dyką talkinti per laidotuves. Meras mano, kad taip yra kasamasi po jo kėde. "Aš suprasčiau, jei čia būtų vienetinis atvejis, o čia juk toks - sisteminis. Gal būt kraunamas politinis kapitalas ateities rinkimams", - sako meras ir priduria, kad velionims vežioti "yra firmos, kurios specializuojasi..." Kitaip tariant, gina laisvą rinką nuo iškraipymų?
Daugams davė malkų
"Dieve mano, aš negražiai šneku, bet tam, kas uždarė tą kaminą, kad jam šuva alaus primyžtų už centą ant galo "viedro", - tokiu folkloru LNK "Paskutinę instanciją" pasitiko labiausiai uždūminto Lietuvos miestelio - Daugų gyventojai. Jie aprodė mums malkines, na, tokias pašiūres ant keturių medinių kojų, kurios žiemą būna pilnos malkų. Štai jomis, A.Vrubliausko parašu, ir šildosi Daugai, nes rajono valdžia nusprendė uždaryti visai naują katilinę.
"Šantažo būdu mus privertė paimti kompensaciją. Pasakė, kad mokėsim 26 centus už kilovatvalandę, jei katilinė bus, tai mes ir paėmėm kompensacijas, pasistatėm krosneles", - pasakoja daugiškiai. Pasak vienos iš jų, viena malkinė kainavusi nuo 12 iki 15 tūkst litų. Kodėl taip brangu? "Paklauskit tų žmonių, kurie vykdė konkursus", - jau pyktelėjęs atsikerta A.Vrubliauskas.
Dar daugiškiai geria brangiausią Lietuvoje vandenį. "Mokėdavom 3,60 lito, o dabar - beveik 15 litų už kubą šalto vandens", - dėsto savo komunalinę aritmetiką būsimieji mero kaimynai, tik iš varguomenės kvartalo. Meras dėl to nelabai išgyvena: "Žmonės už vandenį moka dėl to, kad visoje Lietuvoje kaina labai didelė."
J.Dudzynskas, netekęs palikimo dėl didelio mero apetito, turi savo versiją, kodėl Alytaus rajone vis labiau įsigali feodalizmas pagal A.Vrubliauską. Jis pasakoja, kad per rinkimus čia jau seniai nebalsuojama. Partijos trūkstamus balsus, esą, susiperka. "Na ką jūs, nežinot? Už degtinės butelį. Ir pinigų duoda, ir telefoną, kuriuo reikia nufotografuoti, kai balsuoji", - aiškina žmogus.
A.Mosteikaitė pasakoja, kad A.Vrubliausko partija dar gudrauja, surašydama į rinkimų sąrašą visus nuo mero priklausančius rinkėjams priimtinus žmones - seniūnus, mokyklų, ligoninių vadovus. Po rinkimų šie mandato atsisako, o tada į tarybą susėda reikalingi, bet ne tokie patrauklūs rankų kilnotojai. "Tiesiog mulkina?" - klausiame Miroslavo seniūno. "Taip", - atsako šis ir pasakoja, kad sykį, kai A.Vrubliauskas posėdžiavo Seime, buvo ten iškviestas: "Sakė: kas ne su manimi, to jau ir nebūna. Na, čia Stalino žodžiai..."
