Šiais laikais, jei esi daug kartų teistas ir dar tiesiamas recidyvistas arba nevykęs politikierius, iš kurio visi juokiasi, – kreipkis į teismą. Ypač dėl kokio nors žurnalisto.
Tai, kad žurnalistui Dailiui Dargiui teismas priteisė prievolę finansiškai paremti „kilniais“ nuotykiais pagarsėjusio padaro, pavarde Henrikas Daktaras, gerovę – nėra kokia nors naujiena ar išimtis. Tai gana kryptinga pasitikėjimo dugne gulinčių teismų praktika. Vargetos, kurie savo menkystę slepia po teisėjų togomis, nekenčia „rašeivų“, nes yra kvailai įsitikinę, kad pastarieji kalti dėl togų dėvėtojų nepopuliarumo.
D. Dargiui labai protingas teisėjas pasiūlė sumokėti 6 tūkst. litų už tai, kad be tinkamų išnašų percituoti seniai žinomo recidyvisto, dabar teisiamo ir už nužudymų organizavimą, tarškalai. Teismai vargu ar mylį sutvėrimą, pravarde Henytė. Bet dar labiau jie nemyli tų, kurie kartais parašo apie teismuose vykstančias nesąmones, sprendimų ir procedūrų absurdiškumą. Antižurnalistinis togų dėvėtojų nusistatymas yra išryškėjęs dar keliais atvejais.
Už žiniasklaidos atstovus vadinamiesiems Temidėms tarnams neretai yra malonesni ir tokie atsieit politikai... Buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jazerskas, kuris rinkimuose nelabai aišku, ką veikė, buvo pamalonintas finansine parama iš žurnalisto Gintaro Visocko, apie kurį, kaip ir apie D. Dargį ar apie dar kurį nors, galima turėti visokią nuomonę – įvairiai vertinti straipsnius ar knygas.
G. Visockui 10 400 litų bausmės, 5 tūkst. litų neturtinės žalos bei 12 tūkst. litų advokato išlaidų priteista už tai, kad „vidutinis statistinis skaitytojas“ (kas tai, klauskite togų dėvėtojų) neva galėjo pagalvoti, kad Č. Jezerskas yra kagėbistas, kai perskaitė, ką parašė G. Visockas, kuris taip nerašė. Netikiu, kad visų grandžių Lietuvos teismuose, kurie palaimino šį akis badantį idiotizmą, dirba vien intelektualiniai invalidai. Todėl darau prielaidą, kad vykdoma kryptinga kampanija ir kuriama teismų praktika, pagal kurią būtų galima persekioti žiniasklaidą, susidoroti su kritika ir sukurti autocenzūros kultūrą.
Mano minėtieji atvejai nėra vieninteliai. Deja, viskas turi platesnį kontekstą. Antai vienas žmogeliukas, kuris oficialiai tituluojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku, siuntinėja visuomenei gana prieštaringus signalus.
Nelemtu mergaitės iš Garliavos paėmimo atveju jis griežtai pareiškė, kad teismo sprendimą privalu vykdyti. Kitaip dėl „botelių“ griovimo pasiūlė ieškoti kompromiso, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2010-ųjų balandį įpareigojo nugriauti 14 neteisėtai Preiloje pastatytų „botelių“. Plyta svarbiau už žmogų? Išeina, kad taip. Verta „kompromiso“. Būtent kompromisą – ir tikrai be kabučių – su lašišos ir jautienos norinčiais asmenimis, sėdinčiais kalėjimuose „už gerus darbus“, surado ir teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Išvada aiški – jei nori, kad tavo protestai, nuomonė, interesai, siekiai ir teisybė būtų girdimi, reikia būti arčiau Henytės, t. y. kalėjime. Tada togų dėvėtojai į jūsų reikalus labiau atsižvelgs, o ministrai derėsis.
