Regina Kvašytė, vadovaujanti Šiauliuose įkurtam Baltų centrui, patikslina, kad šis centras neturi nieko bendra su senaisiais baltais, tai veikiau vienintelių išlikusių šiuolaikinių baltų (latvių ir lietuvių) bendradarbiavimo ir bendravimo centras. Baltų centre su R. Kvašyte kalbėjomės apie baltiškumą šiuolaikinėje modernioje visuomenėje ir Europos milijonus.
Racionalūs kaimynų santykiai
— Istoriškai mes su kaimynais latviais esame vieninteliai gyvi išlikę baltai. Ar pakankamai suvokiame savo unikalumą, bendrumą, baltiškumą?
— Pats žmogus turi suvokti — baltas jis ar ne. Jei žmogus — pasaulio pilietis, jam gali būti visiškai nesvarbus tas baltiškumas. Dirbtinai baltiškumą sukurti sunku.
— Ką jungia jūsų vadovaujamas Baltų centras?
— Oficialiai mūsų yra 33 nariai, bet per prievartą nė vieno negalėčiau įkalbėti įstoti. Dauguma yra Šiaulių universiteto darbuotojų — dalyvaujame bendrose konferencijose, renginiuose, leidžiame bendrus leidinius. Ir latviams, ir lietuviams mokslininkams reikia turėti užsienio publikacijų, ir mums spausdintis vieniems pas kitus yra labai paranku...
Štai aną savaitę šeši žmonės iš Šiaulių universiteto dalyvavome Daugpilio universiteto rengiamuose humanitariniuose skaitymuose. Praėjusios savaitės pradžioje dalyvavau renginyje Rygoje, Latvių kalbos institute — buvusioje savo darbovietėje. Jiems irgi gerai — reikia parodyti, kad buvo užsienio svečių.
— Ar egzistuoja baltiškumo samprata (arba lietuvių-latvių ryšiai) šiuolaikinėje visuomenėje? Tarybiniais laikais baltiškumas buvo aiškus — važiuodavome į Latviją žuvelių, „karvučių“ ir latviško trikotažo...
— Taip, o mes iš Latvijos į Lietuvą (R. Kvašytė gimė Latvijoje ir ten gyveno iki 1989-ųjų metų — red.past.) važiuodavome pirkti sūrių ir pramoninių prekių, pavyzdžiui, vaikiškų pėdkelnių.
— Ko dabar važiuoja baltai vieni pas kitus?
— Dabar lietuviai į Latviją važiuoja slidinėti, į vandens parkus, į Operos ir baleto teatrą, pajūrį ir oro uostą. Taip pat pasižvalgyti į Ventspilį.
Latviai, kiek žinau, važiuoja į Pabalius, o šiaip viską jiems nuveža lietuviai. Dabar be „Maksimos“ ar “IKI“ latviai sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą.
Lietuviški prekybos centrai — vieni iš lankomiausių, nes Latvijoje mūsų produkcija turi gerą vardą, o ir kainos čia, bent jau taip kalbama, mažesnės. Lietuvių verslas latviams naudingas, nes tai jie pajunta per savo kišenę.
O iš pigesnių mūsų prekybos centrų jie daro išvadą, kad Lietuvoje gyvenimas yra paprastesnis ir lengvesnis.
Krizė išmokė pinigų ieškoti kitur
— Krizė iš tiesų latviams smogė skaudžiausiai. Kaip ją išgyveno jūsų kolegos?
— Buvo metas, kai mokslinis darbuotojas gaudavo 100 latų (apie 500 litų) atlyginimo per mėnesį. Pas mus taip blogai nėra buvę. Lietuvoje pinigų prasme atlyginimai yra geresni, bet situacija keičiasi...
Praėjusią savaitę Daugpilio universitete išgirdome, kad universitetas gauna milijonines lėšas eurais iš įvairių projektų. O žinant, kad Daugpilio universitetas yra gerokai mažesnis už Šiaulių, tie skaičiai nuskambėjo neįtikėtinai — mes Šiauliuose apie tai nė nedrįstame svajoti.
Ką ir sakyti, jeigu doktorantas, rašantis disertaciją, gauna per mėnesį 800 latų stipendijos (apie 4000 litų) — tai labai daug. Mat Latvijoje mokslininkai (gal ne visi, gal atrenkami) yra remiami iš doktorantūros studijų rėmimo fondo. Dar mane labai nustebino faktas, kad per metus Daugpilio universitete išleidžiamos 25 monografijos.
— Kaip paaiškintumėte šį skirtumą? Juk lietuviai pasišaipo, kad latvis dirba tik pusę dienos...
— Yra toks stereotipas, tačiau bent jau akademinė latvių visuomenė, rodo mano patirtis, yra daug aktyvesnė. Latviai seniai dalyvauja įvairiose tarptautinėse mokslinėse konferencijoje, projektuose — per juos ir pati esu atradusi daug įvairių kelių ir įtraukiau kelis savo kolegas.
Mes dar ieškome, o latviai jau seniai atrado, dalyvavo ir nepavydėjo dalintis informacija, ir tai yra svarbu...
Europos milijonai
— Jūs dalyvaujate Lietuvos — Latvijos pasienio programoje, kuri dalinai finansuojama iš ES lėšų. Kokia nauda?
— Kaip tik nuo vasario 1-osios yra paskelbtas ketvirtasis kvietimas teikti paraiškas. Šiuo atveju baltiškumas (ir net siauresne prasme — pasienio regionas, į kurį patenka ir Šiauliai, nekalbant apie artimesnius sienai regionus) yra pagrindas bendradarbiauti įvairiose srityse — nuo ugniagesių, bendruomenių, universitetų iki darželių...
Šioje programoje dalyvauja ir mūsų universitetas. Aš pati esu kaip vertėja dalyvavusi bendrame Žeimelio ir Rundalės vaikų darželių projekte. Jis tebevyksta — yra rengiamos ir stovyklos, ir seminarai, išleistos specialios ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtos knygelės— pratybos dviem kalbomis „Pažink save ir savo draugus“. Tas knygeles galėtų naudoti pasienio ruožo, Šiaulių darželiai, vaikai nuo mažens būtų mokomi antrosios baltų kalbos, susipažintų su kaimynine šalimi.
— Tam tikra prasme Europos Sąjunga baltus, suvienija per pinigus?
— Taip, tačiau tai — ne tik pinigai. Pirma, tai naujos pažintys, patirtys ir galimybės. Gali sužinoti, kas pas kaimynus geriau, ir tai pritaikyti savo šalyje.
Baltiški stereotipai
— Lietuviai yra įsivardiję savo nacionalinius bruožus: pavydas, susiskaldymas, netolerancija. Kaip latviai vertina save?
— Ir latviai apie save taip sako, kad latvis džiaugiasi, jei kaimyno tvartas dega. Ir kur du latviai — trys partijos. Čia turbūt baltiški bruožai. Beje, latviai apie lietuvius mano, kad jie yra ne tik verslesni, bet nuoširdesni ir draugiškesni, negu latviai.
— Ar lietuviai dar pravardžiuoja savo kaimynus baltus „zirga galva“?
— Čia toks stereotipas, kurio labai sunku atsikratyti... Jeigu paklausi lietuvių, ar jie žino ką nors latviškai, būtinai atsiras kas nors, kas pasakys „zirga galva“, ir iš karto kikena...
Žmonės nežino, kad taip latviai lietuvius vadino. Viena iš versijų — dėl žirgelių ornamento ant namo kraigo. Bet logiškesnė kita versija, kilusi iš laikų, kai lietuviai važiavo tarnauti pas turtingesnius latvių ūkininkus ir dirbo kaip darbiniai arkliai. Juk latviškai „zirgs“ nereikškia “žirgas“, o yra tiesiog arklys.
— Ar galima būtų palyginti, kurie iš mūsų „baltiškesni“?
— Sunku pasverti. Jei kalbėtume apie Jonines, tai tų švenčių tradicijos labiau išlikusios šiuolaikinėje latvių visuomenėje. Ten kiekvienoje šeimoje (gali to Jono ir nebūti) yra vienas žmogus, šeimininkas, kuris vadinamas Jono tėvu ir šeimininkė — Jono motina. Ir visi švenčia, jei susirenka pulkelis — dainuoja.
Apskritai baltiškumas perduodamas per kalbą. Tada reikėtų sakyti, kad baltiškesni yra lietuviai, nes mūsų kalba archaiškesnė. Apskritai aš nemėgstu lyginti. Iš pradžių netgi priešinausi pavadinimui Baltų centras, nes maniau, kad iš karto bus lyginama su senaisiais baltais. O mane labiausiai domina šiuolaikinis lietuvių-latvių bendradarbiavimas.
— Ar gali pas jus kreiptis, tarkime, baltų ūkinininkas?
— Gali, kodėl gi ne? Yra universiteto darbuotojų, žurnalistų, aktorių, bibliotekininkų, visuomenės veikėjų, prijaučiančių latviams ar norinčių geriau juos pažinti.
Nijolė KOSKIENĖ
