Interviu BNS ministras aiškino, jog planai dėl konkrečių ligoninių likimo galėtų būti paviešinti liepą, o kol kas kuriamos teisinės prielaidos reformai.
– Kas ir kodėl rengė pataisas, kurioms trečiadienį pritarė Vyriausybė?
– Rengė Sveikatos apsaugos ministerija, dėl kai kurių nuostatų buvo ir plačiau diskutuojama, kai kurios atsirado po to, kai buvo vis tik apsispręsta, kad turime ruoštis įstaigų tinklo optimizavimui. Dabar visos jos atkeliavo į Vyriausybę ir buvo patvirtintos.
– Jūsų patarėjai ne kartą minėjo, kad įstaigų optimizavimo planą rengia Valstybinė ligonių kasa. Tai bus dar kažkoks kitas dokumentas?
– Nepainiokime dviejų dalykų. Patį įstaigų tinklo planą, kiek ir kokių įstaigų turėtų būti, rengia Valstybinė ligonių kasa, mes jau jį turime, pradedame aptarinėti, tik kol kas labai siaurame rate, su politikais, paskui įtrauksime platesnę visuomenę. Tai, kas dabar buvo Vyriausybė patvirtinta, yra tik teisinės prielaidos, kad būtų apskritai galima realizuoti tą optimizavimo ir tinklo efektyvinimo idėją. Reikia, kad atsirastų teisiniai pagrindai būti keliems steigėjams, kad atsirastų teisinė galimybė ne su visomis įstaigomis sudaryti sutartis teritorinėms ligonių kasoms ir pan. Čia nekalbama apie konkretų įstaigų tinklą, dar nebūtų prasmės jį tvirtinti, jį dar reikia išdiskutuoti.
– Kaip atrodys įstaigų tinklas po pertvarkos?
– Aš tikrai nenorėčiau dabar detalizuoti to tinklo, juo labiau, kad tai yra pakankamai juodraštinis variantas, kurio vien viešesnis aptarinėjimas sukelia bereikalingų aistrų. Kol tai nėra galutinis planas, kyla panika neretai.
– Bet gal normalu yra aptarinėti planus iki juos patvirtinant?
– Žinoma, mes ateisime į viešą aptarimą. Bet pradžioje norime siauresniam ratui pristatyti, paskui jau pristatysime ir profesinėms bendrijoms, ir asocijuotoms struktūroms. Tikrai jo niekas nepriims paslapčiomis. Bet kol kas nenorime aistrų be reikalo kelti. Turiu pavyzdį su Alytumi, kur man užteko nuvažiuoti ir paraginti savivaldybes be jokių konkrečių siūlymų galvoti, kaip gali įstaigos apsijungti, bendradarbiauti, jau buvo susipykta.
– Kokia yra pertvarkos kryptis? Gyventojų mažėja, ar mažės ir įstaigų?
– Įstaigų nebūtinai turi mažėti, gali keistis paslaugų pobūdis ir struktūra. Yra paslaugų, kurių labai trūksta Lietuvai, pavyzdžiui, trūksta daugiau negu 3 tūkst. slaugos lovų. Tai dalis įstaigų galės keisti savo profilį, tapti slaugos ligoninėmis ir jos tikrai nebūtų uždarytos, jos galės puikiausiai funkcionuoti. Dalis, matyt, praras dalį aktyvaus gydymo, jis bus koncentruojamas didesnėse įstaigose. Tai yra tokios paslaugos, kada žmogus yra guldomas į gydymo įstaigą, į dienos stacionarą ar pilną stacionarą, kada žmogus atsiduria ligoninėje. Tai nėra konsultacijos ar slauga (...).
Pagal lovų užimtumą jau dabar būtų galima sumažinti aktyvaus gydymo lovų skaičių net keletu tūkstančių, nieko nereformuojant gydymo įstaigos prarastų pacientus, dėl to mes ir norime susidėlioti iš karto pasižiūrint, kur dalis paslaugų galėtų keltis, kaip tai geografiškai išsidėsto.
– Ar tam tikros paslaugos gali nutolti nuo paciento?
– Sutikite, kad ir dabar yra paslaugų, kurios yra labai koncentruotos. Dažniausiai tai yra planinės paslaugos, sudėtingos operacijos – jos ir šiandien yra koncentruotos. Jeigu yra geras susisiekimas, turbūt sutiksite, kad pacientas planine tvarka gali ir didesnį atstumą atvažiuoti. Kai reikalinga skubi pagalba, irgi yra paslaugos centralizuojamos: yra vadinami insulto, infarkto klasteriai, žmonės yra vežami į aiškius centrus. Taip, jie nėra šalia žmogaus neretu atveju, bet ta koncentracija jau leido išvengti labai daug mirčių, žmonės tiesiog liko gyvi – jiems teko toliau pavažiuoti, greitajai pagalbai teko toliau vežti, bet žmogus liko gyvas ir, mano supratimu, čia yra esmė. Esmė – ne kur stovi įstaiga, o tai, kad susirgęs žmogus gautų tokią paslaugą, kokios reikia.
– Jūsų manymu, kokios paslaugos galėtų likti arti žmogaus, mažesniuose miestuose, pavyzdžiui Lazdijuose ar Kupiškyje?
– Priklausys nuo konkrečios ligoninės, gali būti labai įvairiai. Kai kur gal liks terapija, geriatrija, yra labai įvairios situacijos. Tikrai nenorėčiau apie jokią konkrečią ligoninę kalbėti, nes tuoj pat susipykstama be reikalo, dar plačiau neaptarus.
– Kada visuomenė pamatys, kaip turėtų atrodyti įstaigų tinklas po pertvarkos?
– Priklausys nuo to, kaip mes susitarsime su politikais. Pirmiausia frakcijoje aptarsime, žiūrėsime, kokios yra nuomonės, jeigu matysime, kad yra sutarimas, tada ir išeisime (į viešumą – BNS). Kaip greitai, aš tikrai nepasakyčiau, nežinau, tikiuosi, kad iki liepos mėnesio jeigu susitarsime, galėsime pradėti tas viešesnes diskusijas.
– Ar šiandien Vyriausybės palaimintos pataisos neriboja konkurencijos?
– Tikrai nemanau, kad čia mes kokią nors konkurenciją ribojame. Ten, kur jinai yra sveika, kur tikrai pasiteisina, ji yra leidžiama ir puikiausiai veikia, tai yra pirminėje sveikatos priežiūroje, kur yra tikrai nemažai ir privačių įstaigų. Slaugai yra siūloma paslaugų teikimą liberalizuoti – ten, kur mums jų trūksta, leisti viską organizuoti laisviau.
Ten, kur mes turime perteklines paslaugas, perteklinę infrastruktūrą, valstybė negali išlaikyti tokio didelio tinklo ir privalo pasirūpinti, kad visi gyventojai gautų būtinas paslaugas pagal valstybės išgales ir galimybes. Neretai yra pasakoma, kad yra per mažas įkainis kokioje nors mažoje ligoninėje. Bet mes tokio įkainio nepadarysime, kad ir su labai mažai paslaugų būtų galima išlaikyti įstaigas.
Nemanau, kad mes čia kokią nors konkurenciją pažeidžiame, juo labiau, kad žmogui susirgus, jam turbūt neturėtų rūpėti, kur jį nuveš, nes tokiu atveju mes sukuriame sveikatos paslaugų netolygumus. Jie jau dabar egzistuoja, jų nereikėtų plėsti. Ir dabar žmonės, kurie yra labiau išsilavinę, turi daugiau pinigų, važiuoja į daugiafunkcinius centrus, į daugiaprofilines klinikas, kur gauna tikrai aukštos kompetencijos paslaugas, o tie, kurie yra mažesnio išsilavinimo, labiau socialiai apleisti, lieka ten, kur tų paslaugų trūksta, kur kokybė yra abejotina. Tai nemanau, kad tokiu būdu mes esame sukūrę kažkokią konkurenciją, kuri pasiteisina ir veikia.
