Bent trims partijoms šie metai Seime gali būti paskutiniai, „Veide“ konstatuoja politologas Audrius Bačiulis.
Po mėnesio prasidėsianti naujoji Seimo sesija kartu reikš ir būsimojo Seimo rinkimų kampanijos startą. Pastarieji keli mėnesiai bus paskutiniai, per kuriuos didelių šansų būti perrinkti neturintys Seimo nariai dar turi galimybę pabandyti prisišlieti prie kurios nors garantuotai į parlamentą vėl pateksiančios partijos.
Tikrai "geležinę" garantiją, kad kitų metų rudenį galės ir toliau posėdžiauti naujai pastatytoje Seimo posėdžių salėje, turi tik dvi partijos – konservatoriai ir socialdemokratai. Stabiliai pirmos pozicijos rinkėjų apklausose, tokie pat geri savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai leidžia tikėtis, kad dvi didžiausią patirtį turinčios Lietuvos politinės jėgos per ateinančius metus spręs iš esmės tik du klausimus: katra jų per Seimo rinkimus bus pirmoji ir su kuriomis mažesnėmis partijomis joms verta sudaryti rinkimų koalicijas. Kitoms keturioms partijoms – liberaldemokratams, liberalcentristams, valstiečiams liaudininkams ir "darbiečiams", – kurios, atsižvelgiant į savivaldos rinkimus, gali tikėtis vietų Seime, teks gerokai pasigrumti ir tarpusavyje, ir su "didžiosiomis sesėmis". Arba siekti sudaryti aljansą su "didžiosiomis".
Tuo tarpu dar trims partijoms – septynerius metus Seime išbuvusiai Naujajai sąjungai ir neseniai susikūrusiems Liberalų sąjūdžiui bei Pilietinės demokratijos partijai šie metai greičiausiai bus paskutiniais Gedimino prospekto gale esančiuose rūmuose.
Nesėkmės džentelmenai
Po tikrai neblogo pasirodymo 2000-ųjų rinkimuose Artūro Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga metai po metų stabiliai praranda savo rinkėjus. Kadaise, 1997-aisiais, šlavęs viso "protesto elektorato" balsus, A.Paulauskas jau 2000-aisiais turėjo jais dalytis su Rolandu Paksu, o prieš trejetą metų vietą valdžioje ir postą Seime jam pavyko išsaugoti tik sudarius koaliciją su Socialdemokratų partija.
Krinta į akis, kad iš dešimties dabartinių šios partijos narių Seime tik trys buvo išrinkti tiesiogiai, vienmandatėse apygardose. Kiti septyni, įskaitant ir patį partijos pirmininką A.Paulauską, į parlamentą pateko per bendrą koalicijos rinkimų sąrašą. Tad tikimybė, kad jiems pavyktų pakartoti šį pasisekimą, šiuo metu artima nuliui.
Žinoma, tam tikra galimybė, kad Naujajai sąjungai prieš rinkimus vėl pavyktų sudaryti su kuo nors koaliciją, egzistuoja, bet kol kas nematyti norinčiųjų juos priimti. Partijos viduje yra tam tikra žmonių grupė, kurios ryškiausias atstovas – Antanas Valionis, nuo pat pradžių priešinusis koalicijos su socialdemokratais išardymui, bet ji nedominuoja, be to, patys socialdemokratai kol kas nelinkę Naujosios sąjungos vėl nešti ant savo kupros į Seimą.
Pilietinės demokratijos partija, gimusi susivienijus prieš buvusį Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą sukilusiems "darbiečiams" ir grupelei amžinų politinių skrajūnų, jau nuo pat pradžių buvo draskoma vidinių nesutarimų. Darnos ir tikėjimo naujosios politinės jėgos ateitimi jiems nepridėjo ir akivaizdžiai nesėkmingi savivaldybių tarybų rinkimai. Iš dešimties dabartinių šios partijos atstovų Seime vienmandatėse apygardose buvo išrinkti tik keturi, ir dar klausimas, ar visiems jų (pavyzdžiui, iš skandalų neišbrendančiam Jonui Ramonui, o ir paties partijos pirmininko Viktoro Muntiano populiarumas Kėdainiuose gana abejotinas) pavyktų tai pakartoti ateityje.
Veikiausiai šios į valdančiąją koaliciją įeinančios partijos atstovai, pasinaudodami savo padėtimi, pamažu migruos pas socialdemokratus ar valstiečius liaudininkus, kur jau rado prieglaudą nemažai jų buvusių partiečių. Arba visais būdais stengsis sudaryti su šiomis partijomis rinkimų koaliciją.
Garbės žodis
Liberalų sąjūdis taip pat gimė kaip partijos vidinio maišto prieš lyderį išdava. Tik maištauta ne prieš V.Uspaskichą, o prieš šio politinį oponentą Artūrą Zuoką, vadovaujantį Liberalų ir centro sąjungai. Nuo pat pradžių pristatinėjęs save kaip "švarią", korupcijai nepakančią partiją, Liberalų sąjūdis gerokai "susimovė" dėl savo lyderio Petro Auštrevičiaus atlyginimo, kadaise gauto už Liberalų ir centro sąjungos sąrašo papuošimą prieš 2004-ųjų Seimo rinkimus, bei "garbės žodžio", dosniai dalyto prieš 2007-ųjų savivaldybių tarybų rinkimus. Po to, kai šios partijos nariai Vilniaus taryboje renkant merą nutarė paremti R.Pakso vadovaujamos partijos atstovą, šis šūkis jau skamba kaip patyčios netgi buvusių šalininkų lūpose. Su konservatoriais, su kurių lyderiu Andriumi Kubiliumi P.Auštrevičių sieja asmeninė draugystė, irgi susipykta.
Liberalsąjūdininkai gali guostis nors tuo, kad net septyni iš devynių partijos atstovų Seime kadaise į jį pateko išrinkti tiesiogiai vienmandatėse apygardose. Bet vargu ar kitais metais jų lyderiui P.Auštrevičiui konservatoriai ir liberalcentristai taip dosniai pasiūlys pačią palankiausią Vilniaus apygardą, kaip tai buvo prieš trejetą metų.
Niūrų partijos perspektyvų vertinimą rodo ir pasigirdę liberalsąjūdininkų norai grįžti į "motininės" Liberalų ir centro sąjungos, turinčios nepalyginti geresnes galimybes vėl patekti į Seimą, glėbį. Tiesa, kol kas šie norai grindžiami reikalavimais, kad iš pirmininko posto pasitrauktų A.Zuokas, bet galima nuspėti, kad artėjant rinkimams tie reikalavimai vis labiau slops. Na, o pačiam P.Auštrevičiui belieka tikėtis, kad senas bičiulis A.Kubilius dar patikės garbės žodžiu ir priglaus po savo partijos sparnu. Tik nežinia, kaip į tai reaguotų kiti konservatoriai.
