Praėjęs sezonas A. Kudabienės vedamai laidai buvo kitoks. Kaip ir visiems, teko atlaikyti koronaviruso ir karantino išbandymus, tačiau žinoma žurnalistė tikina, kad dabar jau pasirengta viskam. Tad su A. Kudabiene pakalbėjome ne tik apie naująjį televizijos sezoną, bet ir apie žurnalisto darbo užkulisius.
Kodėl laida vadinasi „Prieš srovę“?
Pavadinimas, yra ta laidos dalis, kur nėra jokių paslapčių. Žiūrovai nemato kaip vyksta laidos montavimas, medžiagos rinkimas, kiek sulaukiame skambučių ir kiek kartų mes važiuojame filmuoti, nes tai yra tokia darbinė informacija, kurie neturime varginti žiūrovo. O štai laidos pavadinime viskas labai aišku. Dažniausiai kalbame apie žmones, kurie susiduria su vienokiais ar kitokiais pasipriešinimais. Tie žmonės eina prieš nusistovėjusias normas, įsisenėjusias taisykles, prieš valdžios ar institucijų reikalavimus, kurie kertasi su to žmogaus interesais, jo teisėmis, norais.
Žiūrovai kviečiami per TV3 stebėti naująjį laidos sezoną. Kaip sekėsi jam ruoštis? Ar dėl koronaviruso teko pakoreguoti laidos planus?
Kai pavasarį prasidėjo karantinas, teko dirbti nuotoliniu būdu, sugalvoti, kaip daryti aktualius reportažus iš įvykio vietos, kai negali ten būti, o turi sėdėti namuose. Tad buvo daug įtampos ir nerimo. Tačiau mes greitai sureagavome, daug žmonių tiesiog skambindavo telefonu. Kadangi dabar daugelis turi išmaniuosius telefonus, nebūdavo problemų įsijungti vaizdo ryšį ir, pavyzdžiui, kalbėtis su žmonėmis oro uoste, kurie neišleidžiami arba neįleidžiami, sužinoti, kaip jie laikosi, kokios iškilo problemos.
Norisi belsti į visus medžius, kuriuos matau aplink save (juokiasi), bet kol kas tokios grėsmės naujajame sezone nėra. Yra tik susirūpinimas, šioks toks nerimas. Nurodyta laikytis saugos taisyklių: dėvėti kaukes, dezinfekuoti, plauti rankas, laikytis saugaus atstumo. Visa tai jau žinome kaip maldą. Tikimės geriausio, bet esame pasiruošę viskam.
Laida gyvuoja jau du dešimtmečius. Kas per šį laiką pasikeitė? Galbūt žmonės tapo atviresni ir drąsiau kalba apie problemas?
Kartais žmonės pasirenka pirmiau patys praeiti visas institucijas ir taip pabandyti išsikovoti tiesą. Manau, kad jau yra nemažai žmonių, kurie tuos teisinius ir įstatyminius kelius (kontrolės, skundai, policija) patys praeina ir dažniausiai pasiekia rezultatų. Tad skambinančių į laidą atsiranda šiek tiek mažiau. Ir tai rodo Valstybės brendimą. Kad ir kaip mes kartais pabumbam, bet visgi valstybė su visomis institucijomis, ginančiomis žmogaus teises, yra daug labiau subrendusi, atviresnė.
Tačiau mes pamatėme visai kitą dalyką. Kartais tuose valdiškuose koridoriuose pritrūksta elementaraus žmogiškumo. Tada įvyksta pačios skaudžiausios akistatos. Žmogus pasakoja, vardija valdininkui savo problemas, kodėl jis realiai negalėjo išpildyti kažkokių reikalavimų, o visiems „vienodai šviečia“.
Sakote, kad mūsų valstybė labiau subrendo. Ar tai reiškia, kad pastebite mažiau neteisybės?
Aš galvoju, kad yra dalykų šitame Valstybės gyvenime, kuriais mes tikrai galime džiaugtis ir didžiuotis. Visų pirma, kad esame laisvi rengti mitingus, kokiomis tik norime temomis. Ir niekas mūsų nedaužo „bananais“ kaip Baltarusijoje, kur vaizdai tikrai sukrečia.
Praėjo tik trisdešimt metų nuo Mickevičiaus paminklo mitingo, nuo Katedros aikštėje vykusių mitingų, kuriuose policija iš tikro daužė žmones „bananais“. Dabar tokie dalykai yra tiesiog neįmanomi. Neįsivaizduoju, kad policija atvyktų ir bandytų susidoroti su žmonėmis, kurie kalba apie savo norus ir laisves. Vien tik iš šito menko pokyčio galima sakyti, kad pasikeitė labai daug. Žinoma, atsirado naujų problemų, tokių kaip žmogiškumo stygius. Tačiau tam esame mes ir kitos žiniasklaidos priemonės. Plačiai atvėrę akis stebime, kad augtume kaip valstybė, o ne degraduotume.
O buvo temų, kurių laidoje taip ir nepavyko išgvildenti?
Joks žiūrovas neturėtų galvoti, kad žurnalistas yra Dievas. Aš matau žurnalisto misiją taip: turime bendradarbiauti su žmonėmis, kurie susiduria su rūpesčiais. Ar tai yra rūpesčiai dėl valstybinių institucijų, ar tai rūpesčiai bendruomenėje, šeimoje, nesutarimai su kaimynais – čia mes esame tarpininkai perduoti visuomenei vieno žmogaus problemą kaip signalą. Vieniems tai bus pasimokymas, ko nedaryti, kitiems tai bus ženklas, kur ir kaip reikia ieškoti teisingumo. Tų istorijų yra įvairių. Buvo tokių, kur užteko mums, kaip laidai, įsikišti ir problema išsisprendė per savaitę. Yra ir tokių, kur toliau laukiame, nenuleidžiame akių ir kai bus pasiektas rezultatas, pranešime apie tai žiūrovams.
Ar dėl galimybės bendradarbiauti su žmonėmis ir pasirinkote žurnalistės kelią? Niekada nekilo minčių pasirinkti kitą sritį?
Aš matau, kad mano padarytas darbas žmonėms yra reikalingas. Kol tai matau, minties pasitraukti neturiu. Jaučiuosi gerai dirbdama šį darbą.
Sprendžiate daug svetimų problemų, matote tiek neteisybės. Ar po filmavimo dar ilgai galvojate apie laidos herojus? Ar stengiatės per daug asmeniškai nepriimti kitų žmonių problemų?
Aš manau, kad neįmanoma asmeniškai nepriimti kitos žmogaus bėdų dirbant tokį darbą. Kaip aš tokiu atveju galiu stoti petis į petį su tuo žmogumi ir eiti ieškoti atsakymų į klausimus, kurie jam rūpi? Arba kai kuriais atvejais, kai kuriuose siužetuose, tiesiog pareikalauti valdininko atsakomybės. Jeigu aš nesusivieniju, nesusilieju su tuo žmogum, kuris prašo pagalbos, tai kaip aš spręsiu tą rūpestį? Niekaip. Ir taip pilni kabinetai žmonių, kurie formaliai sprendžia problemas.
Rūpinatės kitais, o ar lieka laiko sau?
Kaip kiekvienam žmogui, taip ir man, lieka laiko sau. Ir paplaukioti ežere, ir pabėgioti, ir pabūti su draugais ar tėvais. Darbas tikrai neatėmė viso mano laisvo laiko. Tai būtų pavojinga.
Nagrinėjate nemalonias ir kompromituojančias temas. Ar esate sulaukusi grasinimų dėl kurios nors temos paviešinimo?
Ne. Dar kol kas nebuvo tokių žmonių, kurie paskambintų ir grasintų. Jeigu pokalbis yra nemalonus ir žmogus paskambina tik dėl to, kad išlietų savo piktas emocijas, nes ne jo poziciją ištransliavome laidoje, tuomet būna daug ilgų diskusijų, bet grasinimų – tikrai ne.
Tačiau kritikos sulaukiate. Visuomet turėjote „storą odą“ ar teko ją užsiauginti?
Aš nežinau, ar kada nors pakeičiau savo požiūrį. Manau, visose profesijose galioja taisyklė, kad darbe gauni pagyrimų, bet gauni ir pastabų. Jeigu žmonės dirbdami vien tik liaupsintų vienas kitą, tai neatrodytų natūraliai. O pastabos yra natūralu.
Tačiau būna situacijų, kai, įpykęs žmogus paskambina dėl to, kad parodėme, kaip jis piktnaudžiauja alkoholiu ir dėl to iš jo atėmė vaiką. Tai tikrai nepaskambins su pagiriamuoju žodžiu. Tačiau aš negaliu nuslėpti tokių detalių. Tik nežinau, ar jo požiūris, šiuo atveju, yra kritika ar tiesiog žmogus kai kurių dalykų apie save nenori girdėti. Tuomet jis pyksta, sako, kad laida buvo neprofesionali, nes jis išsikvietė, o mes parodėme tai, ko jam nereikėjo.
Kartais žiūrovai parašo pastabas, kad pritrūko detalių ar jie įžvelgė kokį nors aspektą, kurį galėjome panagrinėti. Man labai svarbu feedbackas ( liet. grįžtamasis ryšys). Kaip žmogus priėmė, ką pamatė ir ko pasigedo pasakojime, reportaže.
Ačiū už pokalbį.
Šiandien laida „Prieš srovę“ kalbins Austėją Landsbergienę apie tai, kas mūsų laukiai naujais mokslo metais, ir Raimondo Karpavičiaus sūnų apie rezonansinę tėvo testamento istoriją. Kviečiame žiūrėti 19.30 val per TV3 ir 20:30 per TV3 Play.
