„Kiekviena stipresnė ar ilgiau trunkanti audra pajūryje pažeria įvairiausių staigmenų. Šiandien man pasisekė, nes teko išvysti tikrai labai retą vaizdą. Prie pietinio molo, Kopgalyje jūra taip nuplovė paplūdimį, kad visu gražumu pasirodė labai įdomūs slėpiniai. Betoninės statinės“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė D. Nikitenka.
Kraštotyrininko teigimu, paprastai šių betoninių statinių nesimato, nes jos būna užneštos smėliu, todėl, anot D. Nikitenkos, tokias nuotraukas galima padaryti turbūt tik kartą per dešimtmetį. O pirmą kartą, kaip pamena žurnalistas, šios statinės buvo atidengtos 1999 m. vakarinę Lietuvos dalį nusiaubus uraganui Anatolijui.
„Iš kur jos čia atsirado ir kam skirtos? Teko kalbėtis su istorikais, kurie patikino, jog tai – sudužusio garlaivio „Grisslan“ krovinys. XX a. pirmojoje pusėje, 1924 m. pavasarį į Klaipėdos uostą buvo plukdomas švediško cemento krovinys. Statinėse. Per kilusią audrą laivas patyrė katastrofą, nuskendo šalia uosto vartų ir užkimšo uosto įplauką, trukdė laivybai.
Nurimus audrai buvo nuspręsta laivą pašalinti, tačiau kur dėti sušlapusio ir sustingusio cemento statines, kurių buvo šimtai? Klaipėdiečiai sumaniai statines panaudojo krantui sutvirtinti (Kopgalyje ir I Melnragėje). Matyti, kaip gražiai jos suguldytos“, – pasakojo D. Nikitenka.
Čia pat jis dalinasi ir dar 1926 metais daryta nuotrauka, kurioje užfiksuota, kad statinės rikiavosi apie 50 metrų linija, kai kur net dviem aukštais.
„Buvo pinamos ir žabtvorės, siekiant „gaudyti“ smėlį. Naudojant įvairias hidrotechnines priemones kranto linija prie pietinio molo 1835–1878 m. prasiplėtė net apie 600 metrų. Daug vargo buvo su tais uosto įplaukos užnešimais smėliu. Krūvos pinigų išleista, daug triūso įdėta. Na, o tos statinaitės, ko gero, puikiai iliustruoja posakį „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Po nakties, paros ar dviejų šių reliktų vėl nebesimatys“, – rašė D. Nikitenka.
