Trečiadienį Vyriausybė paskyrė pasieniečių vadą Renatą Požėlą policijos generaliniu komisaru, jis pradės dirbti kitą savaitę, tad 2019 m. lapkričio 11 d. generalinis komisaras turės užleisti antraisiais namais per pastarąjį penkmetį tapusią darbo vietą savo įpėdiniui.
Prieš tai L. Pernavas davė interviu naujienų portalui tv3.lt. Per pokalbį apžvelgti darbai, tačiau ir įvardytos klaidos, kurių taip pat nepavyko išvengti.
Ką galėtumėte pasakyti apie tą Liną Pernavą, kuris buvo 2014 m. lapkritį ir tą, kuris yra dabar – kadencijos pabaigoje?
Tie penkeri metai prabėgo labai greitai. Bet iš kitos pusės per juos buvo visko. Turiu galvoje įgytą patirtį. Pradėjęs dirbti policijos generaliniu komisaru mažiau savimi pasitikėjau, nebuvau toks drąsus bei mažiau žinantis, nei yra dabar. Tada dar nežinojau, ko laukti po vieno ar kito įvykio.
Tiesa, tuomet jau turėjau ilgametę darbo policijoje praktiką. Sistemoje esu jau 26 metai. Manau, kad tai nėra mažai. Jau tada turėjau savo viziją, kaip policija turės atrodyti. Bet esminis dalykas, tai patirtis, kurią įgijau. Sveikatos prasme kainavo daug, bet jaučiasi tarsi pabaigęs dar vieną universitetą.
Įvardykite esminius pokyčius Lietuvos policijos sistemoje per pastaruosius penkerius metus?
Esu konkretus žmogus. Pirmas dalykas – policija akivaizdžiai pasikeitė. Tai pastebi visi, nes matosi plika akimi. Pažiūrėkite, kaip šiandien atrodo pareigūnas, kaip jis bendrauja, kokiais automobiliais jie naudojasi bei kokias priemones turi.
Buvo nusibrėžtos dvi aiškios kryptys – į žmogų (visuomenę) ir į patį policijos pareigūną. Sutikite, tai yra du neatsiejami dalykai. Kalbėdami apie pokyčius, mes iškart pasakėme, kad policijos pareigūnų gatvėse bus daugiau, jog jie reaguos greičiau bei stengsis padėti nukentėjusiesiems vietoje. Tą, manau, ir padarėme.
Kalbant apie antrąją kryptį, tai policininkų darbo užmokestis tikrai padidėjo. Nors, žinoma, visada norime ir norėsime daugiau. Bet pasikeitė ir pareigūnų aprūpinimas, pastatai, kuriuose dirbama, uniformos. Orientavomės į profesijos prestižo gerinimą. Šiemet priėmėme 100 naujų pareigūnų, o norinčių buvo net 500. Tai reiškia, kad į vieną vietą pretendavo net 5 kandidatai. Džiaugsiuosi, jei taip išliks ir ateityje.
Faktas, kad didelėje sistemoje pasitaikė visko. Buvo ir tokių atvejų, kurie nepapuošė sistemos. Kas kyšį paėmė, kas perteklinę jėgą panaudojo. Bet mūsų siekis buvo mažinti tokių atvejų skaičių. Visada gyniau sąžiningai dirbusius pareigūnus. Juk kas nedirba, tas neklysta. Bet tuo pačiu stengiausi būti negailestingas tiems, kurie darė nusikaltimus. Nedarydamas jokių išimčių.
Dar prie pokyčių norėčiau paminėti administravimo sritį, kur taip pat įvyko proveržis. Tam tikra prasme per šiuos metus pamiršome popierinius dokumentus. Daugiau kaip 80 proc. dokumentų mūsų sistemoje yra elektroniniai. Diegėme naujas sistemas. Ir tie dalykai buvo priimami labai teigiami.
Taip pat tapome atviresni visuomenei. Nors dėl to esu kritikuojamas, bet paprastus policininkus įtraukėme į sprendimų priėmimo procesą. Jie galėjo kelti problemas, kalbėti viešai. Atsiverskime mano, kitų pareigūnų „Facebook“ profilius. Ten daug apie viską kalbama. Palyginus su anksčiau, tai dabar tikrai viskas yra daug laisviau. Visi puikiai suvokia, kad socialiniai tinklai šiandien – viena iš pagrindinių bendravimo priemonių.
Kokių klaidų padarėte eidamas šias svarbias pareigas?
Visada sakau, kai kalbu apie tai, kas yra gerai, tai galiu tiek pat kalbėti ir apie dalykus, kurie nenusisekė. Sudėčiau tris akcentus, kurie man yra labiausiai užstrigę. Jei jie būtų įgyvendinti, tai būtų žengtas dar didesnis kokybinis žingsnis į priekį.
Kai buvo apjungiama viešoji ir kriminalinė policija, kilo daug nesusipratimų sistemos viduje. Viešosios policijos pareigūnai teigė, kad juos „naikina“, tą patį kartojo ir kriminalinės policijos atstovai. Iš esmės ten buvo pasirinktas pavadinimas, nepagalvojant, kaip sureaguos žmonės dirbantys sistemoje.
Antras dalykas – atlyginimai. Turėjome programą – 1000. Kai ją rašėme, tai norėjome, kad iki 2020 m. pabaigos minimalus policijos pareigūno atlyginimas būtų 1000 eurų į rankas. Bet šiandien stebėdamas biudžeto projektą matau, kad to greičiausia nebus. Taip, galime ieškoti kaltų.
Norėjome, kad valstybė prisidėtų prie pokyčių, prie taupymo. Tačiau buvo padaryta tik du trečdaliai darbo. Taško dar nededu, nes tai yra tik biudžeto projektas. Gal atsiras lėšų policijos pareigūnų atlyginimams. Juk jie taupė, stengėsi tuos penkerius metus. Jei matys, kad tas, kas taupė ir stengėsi, nebus paskatintas, tai kas ateityje imsis tų pokyčių, jei rezultato vis tiek nėra.
Kiek trūksta lėšų, kad ta programa būtų įgyvendinta?
Jei norime turėti 1000 eurų atlyginimą nuo 2020 m. sausio 1 d., tai reikia papildomų 40 mln. eurų. Bet galime tą programą pradėti vėliau, pavyzdžiui, nuo liepos ar spalio 1 d. Tada jau būtų mažesni pinigai. Pridursiu, kad šių metų policijos biudžetas yra 5 mln. eurų mažesnis nei 2008 metais. Tad teoriškai tai, ką turime dabar, jau galėjome turėti prieš 10 metų.
O kokia ta trečioji klaida?
Iš tikrųjų per daug optimistiškai tikėjomės greitų pasikeitimų mūsų mąstyme, mūsų galvose. Teko skaityti vieną mintį, kad teisės aktus galime pakeisti per keletą mėnesių, ekonominę situaciją per kelerius metus, o mūsų mąstymui pakeisti reikia to, kad pasikeistų karta.
Siekėme, kad policija būtų ne tik jėgos, bet ir paslaugų struktūra. Žmogus turi mūsų nebijoti. Bet tas pasikeitimas galvose taip greitai nevyksta. Per penkerius metus toks virsmo 100 proc. neįvyko. Tiesa, pagrindai yra padėti, bet norisi, kad tai būtų suvokiama paprastai kaip du kart du.
Ar jūs jaučiatės padaręs viską per jums skirtą laiką?
Visko niekas niekada nepadarys. Jei kažkas pasakys, kad viską padarė, tai kils klausimas, ar tikrai viskas tvarkoje. Visada rasime, ko siekti, kur tobulėti. Mes patvirtinome policijos sistemos gaires 2015-2020 m. Ką ten parašėme, tą ir padarėme. Bet gal tame dokumente reikėjo daugiau punktų, gal mažiau – tai jau yra diskusijos klausimas.
Kokio tęstinumo lauktumėte iš naujojo policijos generalinio komisaro?
Būtų gerai, jei būsimas vadovas testų tuos darbus, kurie buvo pradėti ir neužbaigti. Svarbiausia, kad vadovas turėtų ambicingus tikslus, lūkesčius. Didesnius nei realūs, nes tik tada sistema gali judėti į priekį. Jei užsibrėži daugiau, tada sieki būti geriausias, būti pirmas. Taip pat, policijos sistema turi reaguoti ir į laikmečio pokyčius.
Ar labai karšta buvo generalinio komisato kėdė šiuos penkerius metus? Kas buvo jums asmeniškai sunkiausia?
Tikrai buvo nemažai iššūkių. Nors jei jų nebūtų, tai gal taptų rutina. Man mano darbas patinka, mane „veža“. Gal didesnė problema buvo laiko trūkumas. Iššūkiai yra gerai, tačiau turiu šeimą, vaikus, žmoną, tėvus, draugus. Laiko jiems pritrūko. To laiko niekada neužteks. Dėl to kartais jautiesi suirzęs, nes tiesiog per mažai miegi.
Sunku buvo ir dėl nusikaltimų, kurie sukrėtė visuomenę. Kai kažkam atimama gyvybė. Blaiviai mąstant nesu asmeniškai už tai atsakingas, bet galvoje tada kirba mintis, ar viską padariau, kad sistema veiktų, kad kažkas būtų kitaip. Išgyveni viską, kas vyksta aplinkui, mąstai apie nukentėjusiuosius. Telefonas šiuos penkerius metus buvo amžinas mano palydovas.
Ką galėtumėte atsakyti dėl viešos kritikos dėl santykių su profsąjungomis?
Pasakysiu taip. Nesinori nusileisti iki kai kurių profsąjungų lyderių lygio bei pradėti politikuoti. Man daug svarbiau, ką mano policininkai, o ne grupelė draugų, kurie susirinkę bando spręsti asmenines problemas. Aš mėgstu konkrečius faktus.
Iš jų sulaukdavau tik nuolatinės kritikos, kad yra negerai. Bet niekas taip ir nepasiūlė, kaip padaryti geriau. Pateiki planą A, planą B, planą C ir visi jie negeri. Jei neturite, ką pasiūlyti, tai netrukdykite dirbti. Tikiuosi, kad pareigūnai ateityje turės tokią organizaciją, kuri tikrai jais rūpinsis.
Ar šeima džiaugiasi, kad turėsite daugiau laiko jiems?
Tikrai planuoju bent 2-3 savaites pabūti su šeima. Pailsėti, paskaityti knygą, pabūti namuose. Tikrai to noriu. Turiu tris sūnūs, kurie užaugo nematydami tėvo. Juk 16 metų dirbu ne ten, kur gyvenu.
Kaip mėgstu sakyti, keletą metų esu praleidęs automobilyje. Tad yra didelis noras pabūti namuose, išsimiegoti, paskaityti knygą, pagaminti šeimai valgyti. Kieme su šuniu pasivaikščioti.
Ką pagaminsite?
Neturiu firminių patiekalų, bet mėgstu gaminti. Mėsą skaniai galiu iškepti. Kavos, arbatos padaryti, nes šiuo atveju svarbiausia yra pabūti kartu, pabendrauti su artimaisiais. Noriu vaiką į mokyklą nuvežti ne 1-2 kartus per metus, o dažniau. Nors du vyriausieji vaikai jau Vilniuje. Bet į mokyklą dar galiu nuvežti savo 14 metų „mažiuką“.
Koks žurnalistų užduodamas klausimas buvo pats įkyriausias per visą kadenciją? Paprašysiu atsakyti ir į jį.
Suprantu žurnalistus, jie dirba savo darbą, mes savo. Gyvenime nemėgstu sukčių ir melagių. Tad jei pasako vieną, o padaro kitą – tai negerai. Nebuvo kažkokio įkyraus klausimo (juokiasi – aut. past.). Juodojo sąrašo taip pat nedariau.
