Neseniai Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime apsilankiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino sparčiau vykdyti kalėjimų reformą ir kuo greičiau šią įkalinimo įstaigą iškelti iš Vilniaus centro.
Šalies vadovė Lukiškių kalėjimą pavadino „atvira žaizda Vilniaus centre“. Nepatiko prezidentei ir nuteistųjų laikymo sąlygos. „Tai dar caro laikais statytas kalėjimas. Caro dvasia išlikusi. Kokybė ir sąlygos, kuriomis laikomi žmonės, pasibaisėtina. Jie neturi galimybės nei socializuotis, nei bendrauti“, – piktinosi D. Grybauskaitė.
Šiek tiek istorijos
Skaitytojams priminsime, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pradėjo veikti 1904 metais. Jis buvo pastatytas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įsaku ir pavadintas „kalėjimo tvirtove“. Ši „tvirtovė“ buvo skirta kalėti 421 asmeniui, o laukti tardymo – 278 suimtajam. Be kalėjimo, buvo pastatytas administracijos pastatas su butais, skirtais kalėjimo viršininkui ir kalėjimo prižiūrėtojams, taip pat atskiras virtuvės pastatas, duonos kepykla, pirtis, skalbykla, atskiras ūkinis pastatas. Kalėjimą turėjo juosti 8 metrų aukščio akmeninė tvora.
Pagrindinį kalėjimo pastatą sudarė dviejų sparnų tipo statiniai, kuriuose buvo įrengtos vienutės. Prie kalėjimo buvo Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, o pačiame kalėjime – katalikiška koplyčia.
Kalėjimo, cerkvės ir koplyčios pastatymas ir įrengimas valstybės iždui atsiėjo per pusantro milijono carinių rublių.
Šio pastato paskirtis nebuvo keičiama nei vokiečių, nei rusų okupacijos metais. Keitėsi tik pavadinimai. Sovietmečio pradžioje Lukiškių kalėjimą imta vadinti Vilniaus kalėjimu Nr. 1. Tuo metu čia buvo laikomi ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai kaliniai, antisovietinio pasipriešinimo ir rezistencinės kovos dalyviai. Istoriniai faktai liudija, jog šiame kalėjime buvo vykdomos mirties bausmės.
Septintajame dešimtmetyje Lukiškių įkalinimo įstaigos pavadinimas vėl buvo pakeistas. Ji pavadinta įstaiga OČ 12/36, visa informacija apie ją įslaptinta. Čia buvo kalinami asmenys, nuteisti kalėjimo bausmėmis ir palikti eiti ūkio darbus. Tardymo izoliatoriuje buvo laikomi suimtieji vyrai, moterys ir nepilnamečiai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ši įkalinimo įstaiga 1992 metais pervadinta į Vilniaus tardymo izoliatorių-kalėjimą, o 2000 metais – į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.
Dabar tai viena didžiausių Lietuvoje įkalinimo įstaigų. Ji sudaryta iš kalėjimo, tardymo izoliatoriaus ir areštinės. Šioje įstaigoje bausmę atlieka ir asmenys, nuteisti laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Bendras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius svyruoja nuo 1000 iki 1200. Čia dirba apie 330 darbuotojų. Bendras įstaigos plotas siekia 2 hektarus.
Sunkiai sutalpina
Nors kiekvienais metais Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas po truputį remontuojamas, plėstis neturi kur. O patenkančių už grotų, deja, nemažėja. Šiuo metu čia kali 83 žmonės, nuteisti iki gyvos galvos, dar 70 asmenų, nuteistų už sunkius nusikaltimus, atlieka terminuotą bausmę kalėjimo sąlygomis, o daugiau kaip 1000 tardymo izoliatoriuje laukia teismo.
„Privalome priimti visus, kuriuos mums atveža, – sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo viršininkas Arvydas Ižička. – Pagal įstatymą nuteistieji iki gyvos galvos turi gyventi po vieną, o jei nenori po vieną – tai gali gyventi ne daugiau kaip po du. Tiems, kurie atlieka dalį paskirtos bausmės kalėjimo režimu, tokių griežtų apribojimų nėra, tad jiems tenka gyventi glausčiau”.
Direktorius apgailestauja, kad pareigūnams kiekvieną dieną tenka pasukti galvas, kaip sutalpinti atvežamus suimtuosius. Pagal įstatymus suimtieji skirstomi į keletą kategorijų.
„Negalime kartu apgyvendinti pirmą kartą teistų su senais kalėjimų vilkais, – teigia A. Ižička. – Atskirai turi kalėti nepilnamečiai, atskirai moterys, pareigūnai. Net ir rūkančius nuo nerūkančių privalome atskirti”.
Didžioji dauguma Lukiškių kamerų – 8 kvadratinių metrų dydžio. Ir nors vienam žmogui priklauso 5 kvadratiniai metrai, jiems tenka glaustis kameroje po 4 ir daugiau.
Laikymo sąlygas bloginasi ir patys suimtieji. Jie nesitvarko kamerų, nes, girdi, negarbinga dirbti, plėšo patalynę, ardo inventorių. „Įrengėme puikius dušus. Taupumo sumetimais įtaisėme maišytuvus su vandens dozatoriais. Tai, žinote, ranka paspausti rankenėlę, kad bėgtų vanduo, labai nepatogu – geriau spirti”, – ironizavo direktorius.
Tolima artima ateitis
Kaip „Akistatą” informavo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovė spaudai Vilma Budėnienė, 150 asmenų, kurie yra nuteisti iki gyvos galvos arba kalėjimo sąlygomis atlieka terminuotą bausmę už labai sunkius nusikaltimus, bus iškelti į Pravieniškes, kur yra statomas naujas kalėjimas. Dėl lėšų trūkumo kalėjimo statybos buvo sustojusios. Dabar bandoma pritraukti privatų kapitalą. Ir nuo to, ar bus sklandi viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė, priklausys, kaip greit kalėjimo statybos bus užbaigtos.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 1200 suimtųjų, o bendrai asmenų, kurie laikomi tardymo izoliatoriuose, yra apie 1850 (tai laukiantieji nuosprendžio įsiteisėjimo, išvežimo į pataisos įstaigas, paliktieji atlikti ūkio darbus).
Kalėjimų departamentas sutinka, kad suimtiems asmenims vietos ne tik Lukiškėse, bet ir kituose izoliatoriuose nepakanka. Suimtiesiems laikyti yra numatyta kompleksinė įstaiga, kuriai sklypas ieškomas šalia Vilniaus (pageidautina ne toliau kaip 20 km nuo miesto). Į šią įstaigą planuojama perkelti suimtus asmenis iš Lukiškių izoliatoriaus. Taip pat ketinama čia perkelti ir nuteistuosius iš Vilniaus 1-ųjų bei 2-ųjų pataisos namų.
Jau numatyti keli sklypai, tačiau dar derinamos įvairios procedūros. Reikia ne mažesnio kaip 12 ha ploto.
Lukiškėse – ir laisvės atėmimo vietų ligoninė
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, skirta stacionarinei nuteistųjų bei suimtųjų sveikatos priežiūrai, prisiglaudusi prie Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Atskira ligoninė nuteistiesiems dar sovietmečiu, apie 1967-uosius, buvo įkurta ūkiniuose Lukiškių komplekso pastatuose – taip siekta sumažinti kaštus kalinių gydymui. Ligoninė buvo aprūpinta tiek, kad būtų galima nuteistiesiems ir suimtiesiems suteikti pirmąją pagalbą ir gydyti nesunkias ligas.
Pastaraisiais metais ligonių skaičius po truputį didėja. Šiuo metu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydomi 130 nuteistųjų ir suimtųjų. Dar 25 kaliniai dirba ūkio darbus.
„O ką? Antikvare dirbu, šimtmečio aurą jaučiu, – paklaustas, kaip sekasi dirbti tokioje ankštoje erdvėje, žodžio kišenėje neieško Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorius Gediminas Berūkštis.
Ligoninėje dirbantys pareigūnai ir medikai pritaria direktoriui. „Ligoninėje turime labai retų „eksponatų“ – su gerai išvystyta fantazija, puikiai išmanančių ligas ir kaip jas gydyti. Ir jokio diplomo, pasirodo, tam nereikia. Be to, turime būrį „raštininkų“, kurie labai kritiškai vertina mūsų darbą ir kiekvieną akimirką pasiruošę visiems pranešti apie mūsų „juodus darbelius“, – ironizuoja ligoninės darbuotojai. Jie teigia, jog daugelis nuteistųjų net neslepia, jog į Laisvės atėmimo vietų ligoninę atvažiuoja kaip į sanatoriją. Na, ruošiasi į laisvę, taigi reikia dantis susitvarkyti, tyrimus pasidaryti. Laisvėje už tokias paslaugas juk reikės ir pinigus mokėti, ir eilėse laukti. O čia – viskas greitai ir nemokama.
Šioks toks nepatogumas tik tuomet, kai ligonis vežamas į kitas – aukštesnio lygio – gydymo įstaigas. Mat tuomet jam tenka uždėti antrankius. Bet užtat lydi 4 pareigūnų „eskortas“.
„Mums tai atrodo per didelė prabanga prasikaltusiam žmogui, – tvirtina Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai. – Štai, tarkim, sulinkusi močiutė iš Utenos mėnesį laukė savo eilės pas specialistą, pagaliau nuo ankstyvo ryto, atvažiavusi į Santariškes, sėdi prie gydytojo durų – ir čia mes be eilės savo pacientą atvedame... O vos kretanti močiutė ir toliau laukia...“
Tokių „palydėjimų“ į kitas gydymo įstaigas per metus priskaičiuojama apie 9000 kartų. Mat kaip laisvėje, taip ir nelaisvėje, nuteistuosius kamuoja tos pačios ligos: vėžiniai susirgimai, širdies kraujagyslių ligos, įvairios infekcijos, traumos. Savų specialistų nebepakanka, tenka kreiptis į kitas sostinės gydymo įstaigas.
Direktorius teigia, jog ligoninės medikams pavyksta ne tik sustabdyti pavojingų infekcijų – ŽIV, džiovos, hepatito C – plitimą, bet ir sėkmingai jas gydyti.
Tačiau direktorius įsitikinęs, jog ligoninė teikia daug vadinamųjų perteklinių paslaugų. „Ar tikslinga vežioti ligonius į kitas sveikatos priežiūros įstaigas? Ar apsimoka prie palatos durų kitoje gydymo įstaigoje laikyti pareigūnus, kad jie saugotų personalą nuo mūsų pacientų? – retoriškai klausė G. Berūkštis. – Girdėjau, kad atliekami tokie skaičiavimai. Tada, matyt, ir paaiškės, kokią ligoninę ir kur reikia statyti“.
Ligoninę – į Pravieniškes
Kol kas Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija neatsisako planų perkelti Laisvės atėmimo vietų ligoninę į Pravieniškes. Jau yra pastatyti ir įrengti 3 korpusai (trūksta tik įrangos), beveik baigtas ketvirtasis. Tačiau statybos sustojusios, nes nutrūko finansavimas. Daug kas sako, kad absurdas perkelti ligoninę į miškų glūdumą – juk ne tik ligonius į aukštesnio lygio sveikatos įstaigas teks vežioti, juk į darbą kasdien reikės važinėti ir visam ligoninės personalui. Be to, kalbama, jog naujų korpusų rūsiuose žiemą vasarą laikosi vanduo, skyla sienos ir pan.
Kaip paaiškino Kalėjimų departamento atstovė spaudai Vilma Budėnienė, šiuo metu nepriklausomi ekspertai rengia galimybių studiją, kurioje bus numatyta, kas ir kaip turėtų veikti sveikatos priežiūros paslaugų sferoje. Štai gal reiktų atsisakyti operacinės, o ligonį būtų pigiau nuvežti į artimiausią ligoninę ir pan. Kovo mėnesį ekspertai jau turėtų pateikti rekomendacijas, kokios paslaugos turėtų būti teikiamos nuteistiesiems Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o kokias turėtų teikti viešos ar savivaldybėms priklausančios medicinos įstaigos.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
