Demografinė ir socialinė situacija kaimiškose vietovėse atspindi gana niūrų Lietuvos vaizdą, kurio neįmanoma nei ignoruoti, nei nepastebėti. Deja, bet ir vėl galima drąsiai tvirtinti, kad Lietuvos kaimo ir didžiųjų miestų socialinė bei ekonominė atskirtis pernelyg didelė. Ta praraja tarp miesto ir kaimo, tikėtina, išliks dar labai ilgai. Kiek? Gal 20 metų, o gal 50, o gal niekada tarp miesto ir kaimo nenutiesime lygiavos tilto. Juolab kad Vyriausybės visos iki šiol patvirtintos programos, mažinant atskirtį, taip pat nedavė rezultatų. Apie tai kalbame jau kone 10 metų. Pagrindinėmis priemonėmis laikomas verslo sąlygų gerinimas ir investicijų pritraukimas į tam tikrus probleminius regionus. Pagal valdžios viziją tokių probleminių regionų, tai yra savivaldybių, yra 14. Tik 14, bet bendras Lietuvos vaizdas, atsižvelgiant į skurdo lygį bei socialinę ekonominę atskirtį, švelniai tariant, nekoks. Tiesioginės investicijos į šalį apskritai mažėja jau bent dvejus metus. Kur ten regionai ir valstybinė politika... Galiausiai viską parodo paprasti socialiniai rodikliai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dar prieš kelerius metus virtualioje erdvėje įdiegė Lietuvos socialinį žemėlapį. Žvelgiant į jį, darosi vis liūdniau. Pavyzdžiui, socialinių pašalpų gavėjų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje 1 000 gyventojų tenka vidutiniškai 38 tokie asmenys, arba beveik 4 kartus mažiau, nei, tarkime, Kelmės, Kalvarijų arba Lazdijų rajonuose, kur socialines pašalpas gauna vidutiniškai 146 gyventojai iš 1 000. Pagal šią kategoriją didmiesčiai išlieka lyderiai, t. y. juose ne tiek daug varguolių. Juose netgi mokamas didesnis darbo užmokestis, nei šalies vidurkis. Šiuo požiūriu, suprantama, pirmauja sostinė. Vilniuje žmonės uždirba vidutiniškai 2 431 Lt, o šalies vidurkis – tik šiek tiek didesnis nei 2 000 Lt. Po sostinės rikiuojasi Kaunas ir Klaipėda, taip pat netikėtai prie jų prisišlieję Visagino ir Jonavos rajonai.
Kad ir kaip ten būtų, bendri rodikliai rodo tą patį. Socialinė atskirtis tarp miesto ir kaimo nemažėja ir tai – labai rimtas signalas, nes jau kelerius metus Lietuva, galima sakyti, išsivaikšto. Eurostato duomenimis, emigracijos mastai Lietuvoje pernai buvo didžiausi ES. Tūkstančiui gyventojų teko 10,6 išvykusio emigranto. Ką tai rodo? Tiesiog tai, kad nesvarbu, ar tai – miestas, ar kaimas, – gyventojams nepakanka pajamų. Ir tai reiškia, kad visa Lietuva – skurdžių šalis. O mūsų valdžios vyrai giriasi didžiausiu ekonomikos augimu ES, esą kitais metais pasieksime ir prieškrizinį lygį. Juokas neima? Man, pavyzdžiui, juokinga iki ašarų. Perkeltine prasme. Nes išties, kai susitinki su žmonėmis, pasikalbi su jais, kai matai, kad verslininkas slepia mokesčius, nes neišgali jų susimokėti, kyla klausimas, apie kokį sumautą ekonomikos atsigavimą kalbama. O čia dar teisėjai ir politikai atsikūrė algas, buvusias iki globalios ekonominės griūties.
Dėl ateities imama nerimauti dar labiau, sužinojus ir kitus rodiklius. Mūsų visuomenė sensta taip sparčiai, kaip tirpsta sniegas pavasarį. Vaikų iki 15 metų skaičius, palyginti su pensinio amžiaus gyventojų skaičiumi, daugiau yra tik dviejose savivaldybėse iš 60-ies. Tai Vilniaus rajonas, kuriame gyvena 18,3 proc. vaikų ir 17,5 proc. senjorų, bei Klaipėdos rajonas, kuriame yra 18,5 proc. vaikų ir 18,4 proc. senjorų. Visgi net šie skaičiai patvirtina, kad atskirtis tarp miesto ir kaimo yra labai didelė, mat į didmiesčių (įskainat ir Kauną) priemiesčius iš miestų keliasi vis daugiau jaunų šeimų, panorusių kokybiškiau gyventi. Žmonės iš daugiabučių keliasi į privačius namus ir kotedžus. Bet tai rodo, kad būtent miestuose galima daugiau uždirbti, o gyvenimas gerėja tik nedaugelio žmonių, dauguma jų stumdosi darbo biržoje ir vaikosi pašalpų. Kita vertus, gal gyventojai patys kalti, nes yra darbo. Trūksta tik noro dirbti, o kol jo nėra, tenka gyventi taip, kaip išeina. Ir virkauti dėl atskirties – tik tuščiai gaišti laiką.
