Seimo rinkimai baigėsi, balsai suskaičiuoti, mandatai išskirstyti, susitarimas formuoti valdančiąją koaliciją pasirašytas. Ją sudarinės būtent tos partijos, kurias ir minėjau kaip potencialias koalicijos partneres tuojau po pirmojo balsavimo rato.
Vis dėlto pasirašyti susitarimą formuoti valdančiąją koaliciją, be abejo, yra žymiai lengviau, negu ją suformuoti. Žinoma, gerai, kad toks susitarimas ilgai nedelsiant buvo pasirašytas, jis iš karto atmeta spekuliacijas vėl visokių prezidento proteguotų „vaivorykščių“ ar vadinamojo „kairiojo centro“ koalicijų, tačiau išbandymai rinkimų laimėtojams tuo tik prasideda. Susitarti net ir šioms keturioms, rinkimus laimėjusioms partijoms, nebus lengva. Ir štai dėl ko.
Visų pirma, nedera užmiršti tai, kad naujoji vyriausybė bus formuojama milžiniško visuomenės nusivylimo politika ir politikais atmosferoje. Rinkėjų aktyvumas šiuose Seimo rinkimuose buvo be galo žemas, o antrajame rinkimų rate – jis tiesiog skandalingas: vos 1 iš 3 piliečių teikėsi ateiti balsuoti. Tai akivaizdi valstybės biurokratizacijos ir susvetimėjimo savo piliečiams pasekmė: lietuviai nesijaučia savo valstybės šeimininkai. Taigi, ir naujajai vyriausybei mandatą bus suteikę tik vos daugiau nei trečdalis Lietuvos piliečių. Tai vienas žemiausių, jeigu ne pats žemiausias pasitikėjimo rodiklis Europoje, ir jis prastai charakterizuoja Lietuvą. Ne tik savo pačios piliečių, bet ir Europos Sąjungos bei pasaulio demokratinių partnerių akyse. Visiems akivaizdu: demokratija Lietuvoje – raiša.
Valstybės kūrimo kryptis, pradėta 1992-aisiais ir orientuota ne į politinės bendruomenės, bet į valstybės struktūrų stiprinimą, valdininkijos galių didinimą bei vietose gyvenančių žmonių iniciatyvos bei savivaldos naikinimą (reikia pripažinti, kad taip elgėsi tiek anksčiau valdę kairieji, tiek dešinieji), šiandien jau duoda vaisius: yra valstybė, yra struktūros, yra valdininkai, bet jų žmonėms nelabai reikia, jie užimti ne tuo, kas domina šios valstybės piliečius.
Žmonės turėjo laiko įsitikinti: per aštuoniolika nepriklausomybės metų keitėsi Seimai, keitėsi valdančiosios partijos, keitėsi politikų veidai, tik nesikeitė viso šio valdymo esmė – eilinis Lietuvos pilietis savo šalyje jautėsi vis labiau svetimas, paliktas vienas prieš biurokratinį gelžbetonį, administracinius resursus ir prievartos mechanizmus naudojančias, tačiau elementaraus žmogiškumo ir socialinio teisingumo stokojančias valstybės galias. Valstybė – ne jo. Ir žmonės rinkimais tai aiškiai pasakė.
Šis iššūkis naujajai vyriausybei bus pats pirmutinis – atkurti pasitikėjimą valstybe. Piliečiai turi nedelsiant pajusti, kad vyriausybė kalba ne „LeoLT“, ne „Maxima“, ne „Rubikon“ balsu, bet veikia Lietuvos žmonių interesais ir jų įgaliojimais. Permainas deklaruojantys rinkimų laimėtojai turi kuo greičiau parodyti, kad permainos paliečia ir eilinių piliečių gyvenimą.
Ar naujoji vyriausybė bus pasirengusi atsigręžti į žmogų – paaiškės labai greitai. Tai priklausys nuo jos požiūrio į klausimus, kuriuos visuomenė yra iškėlusi, bet dabartinė vyriausybė neturėjo nei valios, nei pilietinės drąsos apie tai kalbėti.
Turiu galvoje į gyvenimo paraštę bandytas nustumti neišaiškintas temas: Vytauto Pociūno žūties ir jo pomirtinio šmeižimo, „aktyvaus, problemas kuriančio“ VSD ir jo tapsmo praktiškai nekontroliuojama institucija valstybėje, teismų darbo nuskaidrinimo ir teismų autoriteto atkūrimo, pagaliau naujausio „amžiaus projekto“ – „LeoLT“ – užtamsintų peripetijų ir užkulisinių susitarimų paviešinimo.
Neatsakius į šiuos ir kitus nutylėtus klausimus, ir neatsakius argumentuotai bei įtikinamai, vargu ar naujoji vyriausybė galėtų tikėtis piliečių platesnio pasitikėjimo ir jų palaikymo. O jo dar labai prireiks, artėjant ūkiniams išbandymams ar net sukrėtimams.
Vilties šiek tiek yra. Andrius Kubilius, pamenu, dalyvavo Vytauto Pociūno atminimui skirtoje vigilijoje S. Daukanto aikštėje vasarą. Tikėkimės, kad tai buvo nuoširdžios pagarbos velioniui ir įsipareigojimo tiesai liudijimas, ne politinė reklama.
Mat, tyla deramu laiku yra iškalbingesnė už kalbą.
