Prieš keletą metų atkurtos Lietuvos atsargos karininkų sąjungos skyrius veikia ir Panevėžyje. Daugelio jo narių pirmieji žingsniai kariuomenėje – prie jos atkūrimo ištakų, kai viskas dar buvo nauja ir nežinoma.
Dvidešimt metų Lietuvos kariuomenėje tarnavęs panevėžietis Valdas Jasonas dabar jau irgi atsargos karininkas. Keturiasdešimt aštuonerių vyriškis jau kuris laikas neužsivelka savo įprasto drabužio – karinės uniformos. Ilgą gyvenimo atkarpą nuėjęs kartu su Lietuvos kariuomene, dabar jis atsargos majoras, vienas iš aktyvesnių Atsargos karininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narių.
Kartu su pirmaisiais
Atsargos karininko akyse kūrėsi Lietuvos kariuomenė, keitėsi, tvirtėjo, tobulėjo.
„Kai pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, šauktinių dar nebuvo, tik kiek vėliau pirmieji jaunuoliai pradėti šaukti į Lietuvos kariuomenę. Viskas dar buvo nauja, nežinoma, karininkai net laipsnių neturėjo, tik trikampio formos ženklai ant antpečių skyrė juos nuo kareivių“, – prisiminė V. Jasonas.
Pradėjusiam būrio vadu tarnauti karininkui per tarnybos metus teko būti ir būrio, ir kuopos, ir bataliono vadu, įgulos viršininku, karo policijos viršininku.
Kariuomenė pasikeitė V. Jasono akyse. Nors tikrieji pokyčio mastai, ko gero, geriau matyti iš šalies.
„Praėjus keletui metų nuo bataliono kūrimo Pajuostyje, čia lankėsi majoras iš Švedijos. Jis buvo ir pačioje pradžioje, tad negalėjo atsistebėti, kiek daug pasikeitimų, kokios geros permainos įvyko per keletą metų. Nors mums tada atrodė, kad nieko daug nenuveikėme“, – teigė atsargos karininkas.
Šauktinių nebėra
Dabar Lietuvos kariuomenėje šauktinių nebėra. Tėvynę ginti pasirengę kariai savanoriai, tarnaujantys pagal sutartis ir už tai gaunantys atlyginimus.
Matant visai kitą, negu anksčiau pažintą, sovietų armijos modelį, aišku, jog šauktiniais būdavo tampama per prievartą, nors ir siejant tarnybą su pareiga tėvynei. Atsisakius šauktinių, kariuomenė atsisakė prievartos: tarnauti dabar einama tik laisva valia, savo noru.
„Šioks toks skirtumas tarp dabartinių ir pirmųjų kariuomenės savanorių yra. Pirmieji kariai, laisvės vėją pajutę, ėjo iš idėjos – apie atlyginimus negalvojo, nors pavojai tykojo dideli. Jausmas, kurį patyrė anų laikų žmonės, ne tik kariai, nepakartojamas. Juk visi tada galvojome vienodai, visus vienijo ypatingas pakilimas“, – pasakojo atsargos karininkas. Jis pridūrė nė kiek neabejojantis, jog ir šių laikų savanoriai, pavojui kilus, nedvejodami stotų ginti tėvynės, jos žmonių.
Nors V. Jasonas sakė, kad kariuomenė jo gyvenime – jau užvertas etapas, prisipažino, jog pavojui ištikus nedvejodamas prisidėtų prie tėvynės gynėjų.
Pūslėtomis kojomis
Iš ilgų tarnybos kariuomenėje metų V. Jasonas dažnai prisimena darbą su šauktiniais, savanoriais. „Smagiausia būdavo, kai galėdavome pasiekti tai, ko kiti neįveikdavo. Juk tarp kuopų vykdavo savotiški karai: norint nugalėti, dažnai reikėdavo priimti nestandartinius sprendimus“, – prisiminė V. Jasonas.
O karai būdavo ne šiaip sau! Dar buvo tokie laikai, kai stigo benzino ir niekas dažnai karių nevežiodavo. Tad, kaip teigia atsargos karininkas, kariams pėsčiomis tekdavo į vieną pusę eiti per 20 kilometrų ir po pratybų ar mūšio tiek pat kilometrų grįžti atgal.
„Karių kojos dažnai būdavo nutrintos, pūslėtos, kiekvienas žingsnis nepakeliamai sunkus. Karininkui reikėdavo sugebėti uždegti karius, įrodyti, pagrįsti, kodėl taip reikia. Tokiais atvejais vien įsakymo neužtenka“, – pasakojo V. Jasonas.
Jis sakė, kad karininkams svarbiausia tikėti tuo, ką darai.
„Sovietų armijoje buvo tokie elgesio punktai. Pirmas: karininkas visada teisus. Antras: jeigu manai, kad karininkas neteisus, žiūrėk pirmą punktą. Lietuvos kariuomenėje tokių punktų nėra. Karininkui svarbu nepriekaištingai atlikti savo darbą, kad kariai juo pasitikėtų, žinotų, kad būtent taip ir turi būti“, – sakė V. Jasonas.
Veiklos užtenka
Iš kariuomenės pasitraukęs karininkas jokių naujų darbų nesiima. Jo kasdienybė susieta su Atsargos karininkų sąjunga. V. Jasonas aktyviai dalyvauja šios organizacijos veikloje, šiuo metu ruošiasi dviračių žygiui su „Verdenės“ pagrindinės mokyklos jaunųjų karių klase, planuoja daug kitų renginių.
Bet labiausiai atsargos karininkas džiaugiasi daugiau laiko galėdamas skirti šeimai. Sakė, nespėjęs nė pamatyti, kaip vaikai užaugo: duktė jau šeštus metus kremta medicinos mokslus, sūnus, abiturientas, šiemet gaus brandos atestatą ir greičiausiai rinksis panašiai kaip mama – ekonomikos studijas.
Kai V. Jasonas eina gatve, pažįstamų žmonių sutinka dažnai, su juo nuolat sveikinasi buvę šauktiniai, savanoriai – vyrai, kuriems jis kadaise buvo vadas.
„Man kariuomenė atrodo kaip aukštoji gyvenimo mokykla. Mačiau, kokie į šią mokyklą ateidavo jauni šauktiniai, savanoriai ir kokie jie po atitarnauto laiko išeidavo – stiprūs, pasitempę, jaučiantys savo vertę, pasitikintys savimi“, – sakė atsargos karininkas.
