Birželio 15 d. paskelbtame interviu Eltai buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Egidijus Kūris įvertino neseniai įvykusias jaunimo protesto akcijas prieš ketinimus įvesti mokestį už studijas nereformuotose šalies aukštosiose mokyklose. Dauguma interviu išsakytų minčių prasilenkia su tiesa ir klaidina skaitytojus, todėl į jas norom nenorom tenka taip pat viešai atsakyti. Jeigu tikėtume interviu autoriumi, jaunimo protesto mitingai iš tikrųjų yra ne autentiška ir natūrali jo nepasitenkinimo imitacine aukštojo mokslo „reforma“ išraiška, o piktavalių kurstytojų užkulisinės veiklos padarinys. Pasak buvusio KT pirmininko, š. m. kovo 20 d. priimtu KT nutarimu nepatenkintos interesų grupės klaidina ir kursto naivius ir patiklius studentus, nepajėgiančius suvokti ir įvertinti, koks pagrįstas ir teisingas buvo minėtas nutarimas. Mėgindamas įrodyti, kad juo nėra naikinama LR Konstitucijoje garantuota teisė į nemokamą mokslą gerai besimokantiems studentams, E. Kūris savo interviu teigia, kad šią teisę KT neva apgynęs ir įtvirtinęs dar 2002 m., tad naujausias jo nutarimas šiuo atžvilgiu nieko iš esmės nepakeitė.
Galima tik apgailestauti, kad E. Kūris gina KT ir savo garbę nutylėdamas svarbų klausimą, kodėl kaip tik nuo 2002 m. KT staiga prireikė pradėti svarstyti iki tol jo nedominusias gerai besimokančiojo ir mokėjimo už studijas problemas. Interviu autorius nepasako reikalo esmės: būtent tais metais ekstensyvi ir nevaldoma aukštojo mokslo sistemos plėtra pasiekė tokį mastą, kad tapo akivaizdūs šios sistemos visokeriopos, o pirmiausia – finansinės krizės požymiai. Laiku neužkirtusi kelio akademinio elito neatsakingai inspiruotam nevaldomam šio sektoriaus augimui, valstybė tapo nepajėgi deramai jo finansuoti, tad iškilo mokamų studijų klausimas. Taigi, E. Kūris, kalbėdamas apie valstybės nepajėgumą išlaikyti visus gerai besimokančius, nutyli esminę krizės priežastį, būtent – kad valstybė niekada neturėjo ir iki šiol neturi aiškios ir nuoseklios aukštojo mokslo politikos. Jis net neužsimena, kad jos nebuvimu apsukriai pasinaudojo moralinės ir pilietinės atsakomybės neturintis akademinis elitas, kurio iniciatyva ir pastangomis buvo sukurta dabartinė išpūsta ir neefektyvi aukštojo mokslo sistema. Tačiau akademinio elito „indėlį“ E. Kūris savo interviu apdairiai nutyli ir mini tik tariamai „objektyvią“ visų bėdų priežastį – ribotas valstybės galimybes finansuoti savo piliečių studijas. Tokio vienpusiško krizės aiškinimo prasmė akivaizdi: šitaip mėginama įteigti mintį, kad užmojai įvesti mokamas studijas yra vienintelis – būtinas ir neišvengiamas – finansavimo klausimo sprendimas.
Išsamesnio komentaro prašosi ir kitas E. Kūrio teiginys. Kaip jau minėta, kilusį pasipriešinimą mokamoms studijoms buvęs KT pirmininkas linkęs aiškinti gana nomenklatūriniu stiliumi, kaip kurstymo rezultatą – neva studentus kursto ir skatina išeiti į gatves pora profesorių, neturinčių palaikymo akademinėje bendruomenėje. Deja, ir šiuo atveju pasakant dalį tiesos išsakomas didelis melas. Iš tikrųjų aukštojo mokslo krizę suvokia ir pripažįsta beveik visa akademinė bendruomenė. Tačiau reformos atžvilgiu jos nuostatos labai skiriasi ir ji elgiasi nevienodai. Dalis, ir ne tokia jau menka, šios bendruomenės narių aktyviai dalyvavo kuriant aukštojo mokslo reformos projektus. Tačiau tiesa yra tai, kad šie projektai iki šiol nebuvo panaudoti ir dūla valdininkų stalčiuose. Viena iš tokios padėties priežasčių yra ta, kad akademinės bendruomenės viršūnės nėra suinteresuotos esmine ir sąžininga aukštojo mokslo reforma. Tačiau jos yra įtakingos, kalba visos šios bendruomenės vardu ir yra uzurpavusios teisę atstovauti jai valdžios institucijose. Todėl, užuot kalbėjus apie „monolitišką“ akademinę bendruomenę ir porą „nesusipratėlių“ profesorių, kaip tai daroma E. Kūrio interviu, kur kas sąžiningiau būtų pripažinti, jog šiandien akademinėje bendruomenėje galima įžvelgti tris skirtingus interesus ir nevienodą įtaką turinčius sluoksnius.
Viršūnėje yra įtakingas ir viešai girdimas, tačiau reformų nenorintis akademinis elitas. Antroji grupė – reformų projektus kuriantis, tačiau beveik neturintis įtakos ir iš esmės marginalizuotas mokslo žmonių būrelis. Trečias ir gausiausias akademinės bendruomenės sluoksnis – „tylioji dauguma“. Jai priklausantys žmonės tyli dėl įvairių priežasčių. Vieni iš jų suvokia padėtį ir ja piktinasi, tačiau netiki, kad ką nors galima pakeisti. Antrieji supranta, jog jie tapo akademinės bendruomenės nariais tik dėl du dešimtmečius stichiškai vykdytos ir nekontroliuojamos aukštojo mokslo sektoriaus plėtros. Todėl reformą jie suvokia kaip grėsmę savo statusui ir jai garsiai arba tyliai priešinasi. Galiausiai tretieji yra tiesiog išvarginti savo apverktinos materialinės padėties ir linkę pritarti bet kokiems siūlomiems būdams daugiau uždirbti, net jeigu ilguoju laikotarpiu šie būdai pasirodytų esą iliuziniai ir pragaištingi visam šalies aukštajam mokslui. Apskritai faktas, kad apie sektoriaus problemas atvirai ir drąsiai ryžtasi kalbėti tik palyginti nedidelė akademinės bendruomenės dalis, turėtų būti vertinamas kaip dar vienas vis dar egzistuojančios „akademinės baudžiavos“ požymis ir įrodymas, kad reformos būtinos. Taigi E. Kūris pernelyg jau drąsiai ryžosi kalbėti visų dėstytojų ir mokslininkų vardu, savavališkai ir dirbtinai priešpriešindamas juos interviu minimiems keliems nesusipratusiems profesoriams-išsišokėliams.
Galiausiai E. Kūrio interviu baigiasi tiesiog paradoksaliomis įžvalgomis. Jis išsako mintį, jog būtina racionalizuoti aukštojo mokslo sistemą. Nors jis nekalba apie viso povidurinio mokymo sektoriaus reformą, tačiau iš esmės kartoja daugelį jo taip nemėgstamų reformatorių-išsišokėlių teiginių. Interviu teisingai teigiama, kad reikia mažinti dirbtinai išpūstą aukštojo mokslo sektorių keliant studijų kokybės reikalavimus. Tačiau šis pažiūrų panašumas kaip tik ir slepia didžiausią ir fundamentaliausią E. Kūrio ir jo oponentų nuostatų reformos klausimu skirtumą. Reformos šalininkų kertinis teiginys ir reikalavimas yra toks: būtina pirmiausia įgyvendinti esmines sektoriaus pertvarkas, o tik paskui svarstyti mokesčio už studijas klausimą. E. Kūriui reformų klausimas, deja, yra tik šalutinis. Jo vadovaujamas KT priėmė liūdnai pagarsėjusį nutarimą būtent tam, kad pertvarkos niekada neįvyktų, o iš reformos liktų tik žodžiai. Dangstantis abstrakčiu argumentu, jog valstybė negali finansuoti visų norinčių studijuoti, KT nutarimas atvėrė kelią nereformuotoms aukštosioms mokykloms išlaikyti tą patį studentų skaičių, trūkstamas lėšas tiesiog paimant iš jų kaip neva „savanoriškas“ studijų įmokas.
Kitaip sakant, E. Kūris, manipuliuodamas Konstitucija, kuria tokią mokslo ir studijų finansavimo schemą, kurią įdiegus apskritai dingtų bet kokia būtinybė ir paskata ką nors reformuoti sustabarėjusioje aukštojo mokslo sistemoje. Būtent šito visada ir siekė akademinė nomenklatūra. Ji gerai žinojo, ką daro, kai per Seimą kreipėsi į E. Kūrio vadovaujamą KT ir gavo taip trokštamą Konstitucijos išaiškinimą, kuris užkerta kelią bet kokiai nenomenklatūrinei reformai.
Labai gaila, bet šiuo interviu E. Kūris atskleidžia savo nomenklatūrinį požiūrį ir į akademinį jaunimą. Nesutinkame su jo nuomone, kad esame tamsi, nemąstanti, apsišaukėlių demagogų ir kurstytojų mulkinama ir manipuliuojama masė. Tiesiog mokomės ir pratinamės ginti savo teises. Tad būtų geriau, jeigu E. Kūris ir panašiai mąstantys akademinės ir teisinės nomenklatūros atstovai greičiau apsiprastų ir susitaikytų su mintimi, kad jų nekontroliuojamos valdžios epocha artėja prie pabaigos.
Pagarbiai,
Nerijus Stasiulis,
esminės ir teisingos AM reformos siekiančių piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ narys
