„Ratifikavimas užtikrintų geresnę nukentėjusiųjų dėl lyties ir smurto artimoje aplinkoje apsaugą ir efektyvesnę pagalbą“, – teigė Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovė Agnė Pakšytė.
Pasak jos, konvencija skiria nemažai dėmesio įvairioms pagalbos formoms, mini teisines ir psichologines konsultacijas, finansinę paramą, aprūpinimą būstu, apgyvendinimą, pagalbą ieškant darbo ir daugelį kitų dalykų.
„Savaime tarsi pati konvencija nėra kažkoks magiškas vaistas, tačiau kuo ji yra svarbi, kad būtent prisiimant įsipareigojimus pagal šią konvenciją <....>, mes dar labiau sustipriname savo pareigą ne tik savo vidaus teisėje, bet turime ir tarptautinį įsipareigojimą. Tokiu būdu tas kovos su smurtu įsipareigojimas yra sustiprinamas“, – teigė Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė Erika Leonaitė.
Pavyzdžiui, jos tvirtinimu, viena iš konvencijoje taikomų priemonių – turi būti užtikrinama, kad iš smurto aukų nebūtų paimami vaikai.
„Jos neratifikavus, mes turime didesnę riziką ir didesnę grėsmę, kad gali nutikti ir taip, kad bus žengiama netgi atgal, bus susilpninti tie mechanizmai, kurie egzistuoja jau dabar. Tam tikra tarptautinė priežiūra suteiktų tam tikrą saugiklį nuo šių procesų“, – sakė E. Leonaitė.
Konvencija siūlo sistemą
„Labai dažnai girdime, kad visko mums užtenka, nieko mums nereikia, turime savo teisės aktus ir jie kuo puikiausiai veikia. Jeigu įsižiūrėti detaliau, kaip „puikiai“ jie veikia, reikia pastebėti, kad pagal žuvusių moterų artimoje aplinkoje skaičių esame vieni pirmaujančių Europos Sąjungoje.
2020 metais žuvo artimoje aplinkoje 29 moterys, septyniomis moterimis daugiau nei praėjusiais metais. Šitas nužudymų skaičius artimoje aplinkoje vis kyla“, – teigė Moterų informacijos centro projektų vadovė, teisininkė Rugilė Butkevičiūtė.
Teisininkė teigė, kad šiuo metu Lietuvoje pagalba suteikiama tik išprievartautoms moterims, kurios prievartą patyrė artimoje aplinkoje.
„Jeigu už artimos aplinkos ribų, tai atsiprašome, būk su savo traumomis pati“, – pasakojo R. Butkevičiūtė.
Teisininkė pastebi, kad dažnai tvirtinama, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas veikia ir daugiau Lietuvai nieko nereikia. Visgi, anot. R. Butkevičiūtės, nevyriausybinės organizacijos apie tokio įstatymo būtinybę kalbėjo nuo pat 1996 m., tačiau iki pat 2011 m. tokie reikalavimai buvo atmetami teigiant, kad „mums visko užtenka“.
„Man net šmaikštu stebėti kaip prieš konvenciją nusiteikę žmonės [apie] Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sako „štai, mes juk turim“, kai prieš tai irgi prieštaravo tam“, – teigė teisininkė.
R. Butkevičiūtės nuomone, Stambulo konvencija siūlo sisteminį požiūrį į smurtą prieš moteris. Jos teigimu, nevyriausybinės organizacijos nuolat stebi ir siūlo, kokių teisės aktų patobulinimų reikia.
„Tai yra ilgas procesas įrodyti, kad jų reikia, daryti tuos pakeitimus, kad tie pakeitimai nebūtų atšaukti. Jeigu mes turime konvenciją, <...> mes turime sistemą, mes žiūrime sistemiškai į smurto prieš moteris tiek prevenciją, tiek pagalbą nukentėjusiems asmenims. Kai mes girdime, kad mes viską Lietuvoje turime, tai statistika, faktai, skaičiai, labai skaudūs skaičiai, nužudymai mums rodo, kad nepakanka to, ką mes turime dabar ir kažkur mes klystame“, – aiškino teisininkė.
Smurtautojai spaudimą daro ir per vaikus
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė sakė, kad Lietuvoje galiojantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą numato tam tikras priemones apsaugos priemones, taip pat žmonių apsaugai taikomi baudžiamojo ir baudžiamojo proceso kodekso straipsniai.
„Vis dėlto beveik visos Lietuvoje egzistuojančios apsaugos priemonės įsijungia tada, kai pradedamas ikiteisminis tyrimas arba tais atvejais, kai pakanka duomenų nustatyti, kad galimai smurto faktas buvo“, – kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Pasak jos, Stambulo konvencija numato tokias apsaugos priemones kaip apsaugos orderis, kuris turėtų įsigalioti netrukus nuo to, kai atvykstama į įvykio vietą ir yra nustatoma, kad pakankama rizika, kad asmuo gali nukentėti dar kartą, kyla grėsmė jo sveikatai ir gyvybei.
„Tokį orderį numato konvencija, mes kol kas savo teisės aktuose neturime, diskutuojame apie tai daugybę metų. <...> Kol kas yra parengti įstatymo projektai, kurie ne iki galo pabaigti ir nėra net pasiekę Seimo“, – teigė žmogaus teisių centro direktorė.
Jos teigimu, konvencija taip pat numato galimybę nukentėjusiesiems nuo smurto kreiptis bet kuriuo metu dėl smurtaujančių asmenų apribojimo arba civiline tvarka, arba kreipiantis į policiją.
„Labai svarbu, kad [nukentėję] asmenys nepatirs bauginimo, o bauginimas gali būti patiriamas įvairiai“, – kalbėjo B, Sabatauskaitė.
Žmogaus teisių centro direktorės teigimu, kartais smurtautojai pasitelkia ir vaikus, per juos daro spaudimą savo aukai.
„Atsiranda tokia pilkoji terpė, kuriai apsaugos vis dar neužtikriname. <...> Lyginant konvencijos nuostatas su nacionaline teise reikėtų peržiūrėti, kur atsiranda tos spragos.
<...> Reikėtų ir mokymų, ir supratimo bendradarbiaujant tarp institucijų, čia galbūt ir kitas konvencijos aspektas apie bendradarbiavimo užtikrinimą tarp skirtingų institucijų, nevyriausybinių organizacijų“, – sakė B. Sabatauskaitė.
Aukoms nesuteikiama apsauga
Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktorė Jurgita Cinskienė tikino, kad nei apsaugos, nei pagalbos smurtą patiriantiems asmenims Lietuvoje tikrai nėra pakankamai. Jos teigimu, 2020 m. policija sulaukė 58,5 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje.
„Tai yra iš tikrųjų įspūdingi skaičiai, kurie rodo, kad smurto mastas mūsų šalyje iš tiesų yra didelis ir ši problema neabejotinai yra aktuali“, – kalbėjo J. Cinskienė.
Visgi, tik maždaug dėl 7 tūkst. arba 1 iš 8 atvejų policija pradėjo ikiteisminius tyrimus.
„Labai raginu visus susimąstyti, ar tikrai 7 iš 8 žmonių neturėjo teisės gauti apsaugos ir pagalbos, nes jie skambino į bendrąjį pagalbos centrą, jie informavo apie patiriamą smurtą artimoje aplinkoje ir jie tikėjosi sulaukti apsaugos ir pagalbos, kurią valstybė įsipareigojusi užtikrinti kiekvienam smurtą patyrusiam asmeniui“, – teigė ji.
Anot J. Cinskienės, kasdienė jos darbi praktika rodo, kad šiandien pajėgiama identifikuoti tik fizinį smurtą artimoje aplinkoje. Psichologinio, ekonominio, seksualinio smurto, pašnekovės teigimu, šiuo metu nepajėgiama identifikuoti, užkardyti ir apsaugoti nuo jo nukentėjusius asmenis.
„Jeigu šalia jo yra smurtaujantis asmuo, smurtaujantis asmuo jį persekioja, tai apie kokį pagalbos priėmimą mes galime kalbėti. Žmogui svarbiausia pasijusti saugiam. Jeigu mes negalime užtikrinti apsaugos, tai ir su pagalba mes šioje vietoje stipriai stojame, dėl to, kad nesuteikiam žmogui pagrindinės sąlygos tą pagalbą gauti“, – tvirtino J. Cinskienė.
Diskusijos „Stambulo konvencija: praktinė pagalba smurtą patiriančioms moterims Lietuvoje“ vaizdo įrašas
Smurto prieš moteris srityje dirbančios organizacijos: reikia ne tulpių, o Stambulo konvencijos ratifikavimo
Minint Tarptautinę moterų solidarumo dieną, apsaugos nuo smurto srityje dirbančios organizacijos kreipėsi į Seimą. Nevyriausybininkės prašo dovanoti ne tulpes, bet pagaliau ratifikuoti Stambulo konvenciją ir į Lietuvos teisę perkelti normas, kurios padėtų efektyviau kovoti su smurtu. Anot jų, persekiojimo kriminalizavimas – seniai pribrendęs reikalas.
„Stambulo konvencijos oponentai neretai sako, kad Lietuvoje egzistuoja visi teisės aktai, kurie užtikrina Stambulo konvencijoje numatytus aukų apsaugos standartus. Tai yra netiesa. Persekiojimo kriminalizavimas yra vienas iš pavyzdžių, kai nuo 2013 metų kartojame, kad „viską turime“, bet taip ir nepadarome, kad iš tiesų viską turėtume“, - sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė, teisininkė Birutė Sabatauskaitė.
Persekiojimas – tai pakartotinis bauginančio pobūdžio elgesys, kurį ypač dažnai patiria moterys, bandančios nutraukti smurtinius santykius. Persekiotojai skambina, rašo žinutes, seka, pasirodo persekiojamo žmogaus darbe ir kitaip bando išlaikyti galią ir kontrolę persekiojamo asmens atžvilgiu. Stambulo konvencijos 34 straipsnis įpareigoja ją ratifikavusias šalis imtis būtinų teisėkūros priemonių, kurios užtikrintų persekiojimo kriminalizavimą. 2016 m. tą buvo padariusi 21 Europos Sąjungos narė.
Žmogaus teisių organizacijos taip pat atkreipia dėmesį, kad šalyje iki šiol nėra ir kitų Stambulo konvencijoje numatytų apsaugos ir pagalbos nuo smurto nukentėjusiems asmenims priemonių: apsaugos nuo smurto orderių, galioja pasenę seksualinio smurto apibrėžimai, pagalbą nuo smurto sistemiškai teikiama tik tiems žmonėms, kurie jį patyrė artimoje aplinkoje ir daug kitų.
„2020 m. policijos pareigūnai sulaukė 58 553 pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, t. y. po 160 pranešimų kasdien arba po 1 pranešimą kas 10 minučių. Ratifikavusi Stambulo konvenciją, valstybė būtų įpareigota visiems nukentėjusiems asmenims užtikrinti skubią ir ilgalaikę apsaugą, tinkamą ir prieinamą pagalbą, kriminalizuoti įvairias smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje formas bei vykdyti prevenciją“, – sako Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė Jurgita Cinskienė.
Asociacijai priklauso 16 Lietuvoje veikiančių specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, kurie kasdien teikia pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje.
Kreipimąsi be Lietuvos žmogaus teisių centro ir Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos palaikė ir Lietuvos moterų lobistinė organizacija, vienijanti 44 moterų teisių srityje dirbančias organizacijas, bei Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
Lietuva Stambulo konvenciją, kurios pilnas pavadinimas yra Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, pasirašė 2013 m. Kad ji įsigaliotų, konvenciją turi ratifikuoti Seimas.
