Po spalio 14-osios rinkimų iš balsadėžės iškrito tik vienas aiškus rezultatas – patariamajame referendume nepritarta atominės elektrinės statybai.
Gal tyčia nenorėjo?
Išmanesni piliečiai veikiausiai nesulauks atsakymo į klausimą, ar valdžia tyčia taip nevykusiai vedė tautą į branduolinį rytojų, ar vis dėlto labai stengėsi, kad būtų kuo geriau, tačiau nutiko kaip visada.
Fanatiški branduolinės energetikos priešininkai, žinoma, džiaugiasi bent jau balsavimo rezultatais, nors šis referendumas tikrai neužtikrina, jog atominės elektrinės Lietuvoje niekada nebus.
Tačiau Lietuvoje apstu žmonių, kurie vidurinėje mokykloje nebuvo dvejetukininkai, todėl galėtų racionaliai spręsti dėl šalies energetikos, jeigu valdžia norėtų atskleisti kortas. Galbūt, tokie žmonės nėra branduoliniai entuziastai, bet jie nėra ir visiški skeptikai.
Ar tie išmanieji galėjo pavartyti patogaus formato ir žmoniškos apimties leidinį, arba atsiverti tinklalapį, kuriame valdžia glaustai, suprantamai ir atsakingai išdėstė Lietuvos energetikos raidos alternatyvas? Ar buvo informacija, kur visi dalykai: energijos gamyba, kuras, energijos taupymas, jungtys su užsieniu sujungta į vieną modelį ir visa tai įvertinta ūkio raidos požiūriu – nepamirštant technologijų pažangos?
Valdančiosios koalicijos politikai mielai visiems primena, kad Lietuva gražiai atrodo pagal mobiliojo ryšio ir interneto skverbties rodiklius, bet kas mums iš to tinklo, kas iš tos skverbties, jeigu valdantieji nesugeba pateikti atsakymų į elementarius klausimus?
Nusprendėme – ir baigta
Lietuvos kelio į branduolinį rytojų istorija kol kas atrodo kaip keleto politikų, kurie turi fiziko išsilavinimą, užkulisinis veikimas, kada jie, pasitelkę kelias dešimtis klerkų, surado technologijų tiekėją, sutvarkė popierius ir Seimo kadencijai artėjant į pabaigą bandė buldozeriu stumti įstatymus.
Visa tai atrodė labai mėgėjiškai, nors Visagino atominę elektrinę, jeigu projektas nebus palaidotas, statys ne megėjai, o profesionalai. Vienas apžvalgininkas Energetikos ministerijos vadovybę pavadino autistais. Tokie labai sunkiai bendrauja, arba išvis nebendrauja. Ar autizmas nėra būdingas ir daugumai tų, kurie mus veda į branduolinį rytojų?
Savų partiečių jiems agituoti lyg ir nereikėjo. Tiesa, pasitaikė išsišokėlių, nukrypusių nuo generalinės linijos ir pasisakiusių prieš branduolinę jėgainę. O su tauta buvo nuspręsta išvis nebendrauti.
Branduolinės pasakos
Kada aplinkybės vis dėlto privertė agituoti, buvo pasirinktas neva visai tautai bendras vardiklis – dvejetukininkai, kurie nesupranta nei fizikos, nei ekonomikos, todėl juos reikia užliūliuoti pasakomis apie mažas elektros kainas ir pagąsdinti Rusijos baubu.
Bet net ir pensininkai, kuriuos valdantieji paskyrė pagrindiniais branduolinių pasakų klausytojais, gali supykti, jeigu pasijus laikomi kvailiais.
Balsavimu išreikštas protestas – būdingas Lietuvos politinės kultūros bruožas. Kai kas graudenasi, kad į parlamentą išrenkami šoumenai, paskui jie keičiami gatvės kovotojais, ir galo tam nematyti. Bet juk viena iš to priežasčių – valdantieji, kurie bendravimą su piliečiais tesupranta kaip atvirą liaudies kvailinimą. Žmonės, kuriems tai nepatinka, kas ketveri metai gauna progą spirti į balsadėžę. Referendumas dėl atominės elektrinės – dar vienas to pavyzdys
