„Kai mes vertinam Lietuvos žmones, šviesulius, kurie atrodo labiausiai atspindintys lietuvystės dvasią, kažką atradę ir visam pasauliui papasakoję, J. Mekas yra vienas esmingiausių kine, poezijoje, prozoje, kuris tą lietuvio kodą, trapumą kartu su autoironija, lengvu dzenišku humoru yra sujungęs“, – BNS trečiadienį sakė V. V. Landsbergis.
„Viename telpa tiek daug – jis yra milžinas, kuriame telpa ir išminčiaus, ir vaiko dvasia vienu metu, ir klouno, ir be galo gilaus mąstytojo, ir labai paprasto kaimiečio, ir išmanančio pasaulio kultūrą ir filosofiją“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Anot režisieriaus, J. Mekas buvo fenomenas, jo vertinimu, iš lietuvių – arčiausiai Nobelio premijos, bet Lietuvoje deramai neįvertintas.
„Šiek tiek gėda, kad jį turėdami mes nesugebėjome, man atrodo, deramai vertinti ir pripažinti. Galbūt ta amžinybė atvers vartus suprasti, kas būta. Lietuvoj yra didelė bėda, kad mes labai užsiimam pletkais, gandais ir šalutinėm kalbom, nematydami kūdikio kalbam apie nešvarius vystyklus. J. Mekas irgi buvo papuolęs į tą tradiciją“, – sakė V. V. Landsbergis.
Kalbėdamas apie J. Meką, du filmus apie šį menininką sukūręs režisierius pabrėžė jo jaunatviškumą ir paprastumą, mokėjimą džiaugtis mažiausiais dalykais.
„Žmogus, stebinęs jaunatviškumu, visą laiką neatsilikęs ir buvęs jaunas, tyčiojęsis iš senatvės kaip iš mąstymo būdo, sustabarėjimo. Radęs save ir internetinėj erdvėj, kūręs filmukus ir visokius reikalus naujose atsirandančiose platformose, būdamas 96-erių“, – sakė V. V. Landsbergis.
Režisierius pasakojo, jog J. Meko namų durys už Atlanto buvo atviros kiekvienam lietuviui, visi čia atvykę buvo priimami ir jausdavęsi šeimos nariais.
„1989 metais netikėtai su „Ratilio“ ansambliu nuvykus į Ameriką, Niujorke susipažinus su Jonu, jis nedvejodamas pakvietė mūsų režisierių kursą, studijavusį Gruzijoje, atvažiuoti pas jį vasaros studijoms. Mūsų gražus sambūris nuvažiavom ir taip prasidėjo ilgai trukusi draugystė, po to jis atvažiavo ir tapo Užupio garbės piliečiu ir legenda“, – sakė V. V. Landsbergis.
„Jis labai prisileisdavo, jis labai mylėjo žmones, kas atvažiuodavo iš Lietuvos, patekdavo į šeimos ratą. Visi atsidūrę šalia turėjo galimybę mokytis J. Meko laisvės, improvizacijos, linksmybių ir kartu sukauptumo laboratorijoje“, – prisiminė režisierius.
Žinomas menininkas, filmų kūrėjas J. Mekas trečiadienio rytą eidamas 97-uosius mirė savo namuose Niujorke.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas ir publicistas, J. Mekas yra vienas žinomiausių XX amžiaus lietuvių menininkų, geriausiai žinomas dėl savo kino eksperimentų, dar vadinamas avangardinio kino pradininku.
1922 metų gruodžio 24 dieną Semeniškėse gimęs J. Mekas daugiau nei 50 metų gyveno ir dirbo Niujorke. Būdamas 22-iejų, 1944-aisiais jis traukėsi į Vakarus, Vokietijoje, Elmshorne pateko į karo belaisvių stovyklą. Pasibaigus karui, perkeltas į vadinamąsias „dipukų“ stovyklas, 1946-1948 studijavo Mainzo universitete studijavo filosofiją ir romanistiką.
1949 m. pabaigoje kartu su broliu Adolfu emigravo į Jungtines Valstijas (JAV), apsistojo Niujorko Bruklino rajone, kur nufilmavo pirmuosius vaizdus iš savo ir kitų lietuvių emigrantų gyvenimo.
1954 metais kartu su broliu pradėjo leisti „Film Culture“ žurnalą, po ketverių metų Niujorko laikraštyje „Village Voice“ jis įkūrė filmų skyrelį, pavadintą „Movie Journal“.
J. Mekas pradėjo įvairius avangardinio kino festivalius, šeštajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į kino kritikos diskursą, publikavo savo tekstus įvairiuose JAV žurnaluose, vėlesniais metais sukūrė vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.
J. Mekas bendravo ir kūrė su daugybe JAV kultūros, populiariosios kultūros garsenybių – Andy Warholu, Johnu Lenonu, Yoko Ono, Salvadoru Dali, Jurgiu Mačiūnu. J. Meko filmai pelnė ir tebepelno gerų įvertinimų ir aukštų apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose.
Niujorke pas jį stažavosi šiuo metu gerai žinomi Lietuvos kino režisieriai – Algimantas Maceina, Julius Žižliauskas-Ziz, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Vytautas V. Landsbergis.
Kūrėjas 1995-aisiais yra pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2003-iaisiais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
