Daug metų žinomi žmonės, dar vadinami „žvaigždėmis“, Lietuvoje gyvena, kaip akvariume – visi apie juos viską žino. Šiais atvirumų ir žodžio laisvės laikais tai užtikrina mūsų žiniasklaida. Įsijungę televizorių, atsivertę laikraštį ar portalą, nedelsiant esame informuojami – kas ką vedė, kas kam gimė, kas su kuo išsiskyrė, kas su kuo miega.
Jau nekalbant apie tokius svarbius visuomenei įvykius, kaip žvaigždyno personažo viešas pasirodymas neskustomis kojomis, įtartinas jo krūtų apimties padidėjimas ar netikėtas vyriškumo pailgėjimas. Netgi galima pamatyti vaizdo ir foto reportažus šiomis esminėmis, visuomenei rūpimomis temomis.
„Niekur nuo mūsų paparacių nepasislėpsi“ – dūsauja verslo, šou ir politikos žvaigždės. Sunku nesutikti, prisiminus nuotraukas iš pono Brazausko ir dabartinės ponios Brazauskienės atostogų Egipte ar Nidoje plikinėjančių Mertinų vaizdelius.
Staiga šioje audroje, kai plėšomos skraistės, tampomi stringai, atskleidžiamos asmeninės paslaptys, aptinkame nelauktos ramybės oazę, kurioje tvyro paslaptingumas ir pabrėžtina pagarba asmens gyvenimo konfidencialumui. Prasidėjusi Prezidento rinkimų kampanija tapo įdomia išimtimi – toks jausmas, kad mūsų piktieji paparaciai prisisėmė į burnas vandens ir visiškai nebegaudo pelių.
Visuomenėje pasigirdus klausimams dėl būsimos Prezidentės biografijos neaiškių faktų, kažkodėl slepiamos informacijos apie jos tėvus bei kitokių gandų – nei viena žiniasklaidos priemonė nei piršto nepajudino, kad savarankiškai pasidomėtų ir iki galo išsiaiškintų tamsius klausimus. Spaudoje minima tik tai, ką į šiuos klausimus manė esant reikalingu atsakyti pati kandidatė – nematėme jokių pastangų sužinoti nors kiek daugiau.
„Ji paneigė, ji paneigė“ – su palengvėjimu smagiai suklego žiniasklaidos šulai, išlaukę nervingą pauzę tarp keistų gandų pasirodymo ir būsimos Prezidentės pasisakymo. Keista, bet neteko žiniasklaidoje matyti nei vieno reportažo ar interviu su kuo nors iš Vilniaus LesbGayBiTrans bendruomenės narių – su jų nuomonėmis, vertinimais, nors ne paslaptis, kad tarp žurnalistų minėtos bendruomenės atstovų daugiau nei pakankamai. Bet ši tema kažkodėl nesudomino net ir smalsiausių neskustų kojų, silikoninių papų ar dainininko Kirilkino asmeninio gyvenimo specialistų. Gal tai ženklas, kad mūsų žiniasklaidoje vyksta pokyčiai į gerąją pusę? Leiskite tuo suabejoti....
Jokia žiniasklaidos priemonė nemato reikalo nusiųsti žurnalisto į Sankt Peterburgą, kad pakalbintų būsimos Prezidentės buvusius bendradarbius kailių fabrike ar instituto bendramokslius ir parengtų įdomų reportažą iš vietos, kur grūdinosi ir formavosi jos asmenybė. Mano, kad niekam nebus įdomu, kuo tapo buvę jos bendradarbiai ir bendramoksliai, kaip jie apie ją atsiliepia? Ar kažkokios kitos priežastys tam trukdo? Nes man, kaip ir daugeliui Lietuvos žiūrovų, toks reportažas tikrai būtu įdomus.
Pabrėžtinas žiniasklaidos nesidomėjimas būsimos Prezidentės biografijos ir asmeninio gyvenimo detalėmis gimdo gandus ir provokuoja atskirus veikėjus imtis keisčiausių būdų juos aiškinantis.
Signataras Z.Vaišvila net kreipėsi į Liustracijos bei Vyriausiąją rinkimų komisijas, kad šios pateiktų jam duomenų apie D.Grybauskaitės tėvus, jų užsiėmimus, kilmę.
Tokių veiksmų pasėkoje signataras ir mes iš pačios kandidatės lūpų sužinojome, kad jos tėvai buvo lietuviai iš Aukštaitijos. Išgirdome, kad pardavėja Vaikų pasaulyje dirbusi mama yra iš Korsakų giminės nuo Biržų, o vairuotoju dirbęs tėvukas buvęs Plechavičiaus Vietinės rinktinės karys nuo Kėdainių.
Sužinojome, kad būsimosios Prezidentės šeima turėjo butą „atrestauruotame name Vilniaus gatvėje“, t.y. pačiame miesto centre, greta dabartinio Gedimino prospekto, o mokėsi ji prestižinėje, nomenklatūros atžalų mokykla laikytoje S.Neries vidurinėje.
Malonu, kad D.Grybauskaitė išsklaidė signataro abejones, bet sunku suprasti žiniasklaidos poziciją. Argi jums nepasidarė smalsu, kodėl nei vienas laikraštis, portalas ar televizija nesusigundė nusiųsti žurnalistų į Kėdainių ar Biržų kraštą – susitikti su Grybauskų ar Korsakų giminėmis, paklausinėti bei papasakoti visuomenei apie būsimos Prezidentės tėvus ir jų persikraustymo į Vilnių aplinkybes? Ir net nepakalbino jų vilniečių kaimynų ir buvusių kolegų? Iš kur toks netikėtas profesionalių mėgėjų raustis žvaigždžių apatiniuose abejingumas ir nesidomėjimas?
Juokinga, bet tenka konstatuoti, kad mūsų žiniasklaida suteikė Lietuvos skaitytojams kur kas daugiau informacijos apie kandidatų į JAV Prezidento postą biografijas bei artimuosius, nei apie tuos, kurie pretenduoja tapti mūsų valstybės vadovais.
Paklauskite bet kurio mokančio skaityti Lietuvos žmogaus, kas yra Prezidento Barako Obamos tėvai, kokie jų vardai, kilmė ir tautybė, kuo jie užsiėmė?
Atsakymą gausite tuoj pat: tėvas – Barack Hussain Obama (vyresnysis) iš Kenijos, musulmonų tikėjimo Luo tautelės atstovas, Hussein Onyango Obama ir Akumu Habiba sūnus. Motina – Stanley Ann Dunham Soetoro, antropologė, gimusi Kanzase.
Prezidento rinkimų kampanijos metu JAV ir Lietuvos žiniasklaidoje buvo pateikta visa informacija apie kandidatų tėvus ir senelius, rodyta gausybė reportažų iš Kenijos, imti interviu iš Obamų ir Dunhamų giminių, nušviesti tėvų susipažinimo, skyrybų ir mažojo Baracko auklėjimo klausimai.
Beje, pradėjus kalbėti apie D.Grybauskaitės kilmę, staiga sukruto ministro pirmininko A.Kubiliaus konsultantas kompensacijų žydams klausimais. Gerbiamas Arkadijus Vinokuras išskleidė sparnus kaip ta ginanti savo kiaušinius perekšlė ir ėmė ginti kandidatės į Prezidentus teisę į privatumą.
Jis rūsčiai konstatavo, jog „iš ponios D.Grybauskaitės dabar reikalaujama visiško apsinuoginimo pradedant nuo tėvų kilmės, vėliau, matyt, senelių ir protėvių“, nušvietė tam tikrus galimo kilmių traktavimo ypatumus, nurodydamas, kad „remiantis judaizmu, kilmės tęstinumą garantuoja motina. Krikščionybėje, tačiau – tėvas“ ir nedelsdamas sugėdino smalsuolius, paaiškinęs, kaip negražu domėtis kandidatų kilme – „norisi tikėti, kad pagaliau kažkam kažkas yra šventa“.
Aišku, skeptiškesniems skaitytojams kilo abejonių, kiek tokia moralizuojanti pozicija yra suderinama su paties pono Arkadijaus pomėgiais viešai nagrinėti konkuruojančių dėl kompensacijų žydams organizacijų vadovų biografijų, disertacijų, gimimo vietos ir abejotino litvakiškumo klausimus?
Ir kodėl šis ponas nesijaudindamas tylėjo, kai Lietuvos žiniasklaida nepaisė Baracko Obamos privatumo ir „visiškai apnuogino“ jo tėvų, senelių ir protėvių kilmę? Gal todėl, kad minėtu atveju nebuvo užkabinti kai kurie ponui Arkadijui svarbūs tautiniai ir orientaciniai klausimai?
Prezidento rinkimų kampanija startavo ir mums belieka tikėtis, kad mūsų žiniasklaidos šulai, visi tie aršieji laikraštininkai visgi paleis nuo grandinės savo paparacius. Gal jau atėjo laikas šiems atitrūkti nuo „žvaigždžių“ papų ir parodyti savo sugebėjimus pateikiant visuomenei jai aktualią ir svarbią informaciją apie asmenis, pageidaujančius vadovauti mūsų valstybei?
Žinoma, jeigu jiems leis plaukuotų ausų, kyšančių iš už kai kurių kandidatų nugaros, savininkai.
Susijęs tekstas:
Apie valdomą demokratiją: Vienintelė ir Nepakeičiama kandidatė
