Branduolinės jėgainės statybos Visagine projektas juda, tačiau apie jo kryptį oficialūs asmenys kalba gana miglotai.
Pernai Lietuvos Vyriausybė paskelbė baigusi itin miglotą „strateginio investuotojo“ į Visagino atominės elektrinės (VAE) atrankos projektą ir net pasirašė preliminarų susitarimą su reaktorių gamintoju. Miglų skraistę tai praskleidė ne itin daug.
Pasakė ir vėl nutilo
Lietuva ir „Hitachi GE Nuclear Energy“ 2011 metų gruodžio 23 dieną pasirašė susitarimą dėl esminių VAE Koncesijos sutarties sąlygų. Sutartyje, anot oficialių energetikos ministro Arvydo Sekmoko ir Vyriausybės pranešimų, nustatyta, kokią dalį Japonijos bendrovė „Hitachi“, veikianti konsorciume su amerikiečių kompanija „General Electric“, siekia investuoti į elektrinę, numatomą pastatyti iki 2020 metų.
Iki vasario esą bus pasirašyta koncesijos, o paskui ir galutinė sutartis. Pakartoti jau žinomi dalykai apie elektrinės galingumą ir kad jėgainė tieks elektrą 2020 metais. Taigi iš esmės nieko daugiau nepasakyta nuo to laiko, kai paskelbtas konkursas strateginiam investuotojui rasti. Visuomenės informuotumo pažanga nedidelė – prieš dvejus metus žinojome, kad iki tų metų elektrinę už apytikriai tokią kainą statys kažkas, o dabar žinome, kas. Kiek kainuos elektra ir kas už reaktorių pažadama technologijų tiekėjui – vis dar paslaptis.
Vis tiek nieko nesakys
Seime yra Atominės energetikos komisija, kurios pirmininkas – Rokas Žilinskas. Jis sako turintis daugiau informacijos nei plačiosios masės. Tiesa, pasikalbėjus su juo negali pasigirti, kad daug sužinojai. „Pasirašytas susitarimas dėl esminių koncesijos sąlygų. Sutartis toliau derinama. Tikiuosi, vasarį ji bus galutinai suderinta ir atiduota tvirtinti Vyriausybei. Dar pavasario sesijoje, tikiuosi, sutartis, suderinta ir patvirtinta Vyriausybėje, bus tvirtinama Seime“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“.
Anot R. Žilinsko, apie finansines sąlygas nieko žinoti vis dar negalima. „Galime žinoti projekto kainą. Apie šalių įnašus kalbėti kol kas anksti. Apetitas, poreikiai žinomi. Kiekviena šalis, matyt, žino, kiek ji galėtų įnešti. Galų gale pyragas, kurį kiekviena šalis susipjaustys pasidalijusi savo įnašais, yra derinamas. Bandyti jį spėlioti ir įvardyti būtų tiesiog kvaila, nes dalyvauja ne tik trys valstybės, bet ir investicinės kompanijos. Dalyvauja „Hitachi“, investicijų bankai. Visi susės už stalo ir išsiaiškins, kiek kas gali įnešti. Vienas daugiau, kitas mažiau“, – būrė politikas, kuris „Balsas.lt savaitę“ patikino, kad žino tikrai daugiau nei eilinis žiniasklaidos produktų vartotojas.
Paslaptys provokuoja įtarimus
Projekto slaptumas nuo pradžių skatino įvairias sąmokslo teorijas. Ekonomistas Eugenijus Maldeikis tvirtina, kad dėl to kalta Vyriausybė. „Esminis klausimas, apie kurį viešai nekalbama – koks bus finansavimo modelis. Kaip galima kalbėti apie fizinį projektą ir nieko neužsiminti apie jo finansinį užtikrinimą? Žinome, kokia sudėtinga Lietuvos finansinė padėtis, turimi įsipareigojimai, užsienio skola. Būtent apie finansus niekas nekalba nieko aiškaus“, – pabrėžė ekonomistas.
Prieš porą mėnesių premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad VAE elektra kainuos mažiau nei 0,17 lito už kilovatvalandę. Vėliau paaiškėjo, kad remtasi bendrovės „Litgrid“ vadovo Virgilijaus Poderio prognozėmis, gautomis neatsižvelgiant nei į galimą Kaliningrado ir Baltarusijos atominių jėgainių konkurenciją, nei į tai, jog branduolinės energetikos atsisako Vokietija. Kitaip sakant – burta iš kavos tirščių.
Finansinė sandorio pusė yra didžiausia paslaptis. Visi raginami tiesiog tikėti, kad Nacionalinės energetikos strategijos Seime nesugebanti pasitvirtinti Energetikos ministerija daro kažką nepaprastai pelningo.
„Komercinė paslaptis gali būti konkretūs dokumentai ir sutartys, tačiau bendras modelis ir įsipareigojimai visuomenei privalo būti žinomi. Kokiu būdu Lietuva finansuos savo norus turėti 34 proc. akcijų? Juk matome, kad kyla problemų kai kurioms išlaidoms surasti ir 10 mln. litų. Kalbame apie milijardus ir įsipareigojimus, kurie bus ilgalaikiai. Nieko bendro su jokiomis komercinėmis paslaptimis čia nėra“, – tvirtino E. Maldeikis.
Neįkeis, o tik įkinkys
Seimo opozicija ne kartą nuogąstavo, kad VAE technologijų tiekėjui bus įkeistas visas šalies energetikos ūkis. Tik taip jį pavyks užtikrinti, kad naujos jėgainės elektra bus supirkta. R. Žilinskas ir čia žegnojasi nieko nežinąs. „Jeigu taip ir atsitiktų, mes juk investuojame į naują energetikos objektą, energijos generatorių Lietuvoje“, – kikendamas į telefono ragelį porino komisijos pirmininkas.
Bendrovei „Visagino atominė elektrinė“ priklauso 96,13 proc. „Lietuvos energijos“, 97,50 proc. bendrovės „Litgrid“, 82,63 proc. LESTO, 1,13 proc. „Technologijų ir inovacijų centro“ akcijų.
Bendrovė LESTO yra Lietuvos skirstomųjų tinklų operatorė, įkurta reorganizavus Rytų skirstomuosius tinklus ir VST. Bendrovė „Litgrid“ yra Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius. Bent 51 proc. VAE akcijų turėtų atitekti „Hitachi“.
„Dėl to, kad visos šios įmonės dirba, gauna pelno. Logiška, kad jų gaunamas pelnas būtų Lietuvos įnašas į projektą per jų akcijų valdytoją VAE“, – skirtumą mėgino paaiškinti R. Žilinskas.
Abejonių, deja, lieka. Oponentai šią situaciją prilygina įkeitimui – garantijai, kad elektrą iš naujos jėgainės pirksime, kad ir kiek ji kainuotų.
E. Maldeikio nuomone, įsipareigojimų, kuriuos Vyriausybė galbūt jau prisiėmė, slėpimas daro žalą projekto populiarumui ir verčia įtarinėti. „Tai esminis projektas, kurio įgyvendinimas ir finansavimas turės milžinišką įtaką mūsų ekonomikai, verslui ir žmonėms. Kaip galima apie tai nekalbėti?“ – stebėjosi jis.
"Žaliosios" abejonės
Po atominės katastrofos Japonijoje sustiprėjo „žaliųjų“ protesto balsai, kurie privertė sustabdyti branduolinės elektros plėtrą Vokietijoje ir kitose šalyse. Į aršių oponentų gretas Lietuvoje įsitraukė ir buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Linas Balsys, kuris aktyviai dalyvauja televizijos ir radijo laidose Žaliosios energetikos instituto vardu.
R. Žilinskas visus „žaliųjų“ argumentus atmeta ir kartoja išmoktą maldą. „Mano supratimu, saugiai eksploatuojama atominė energetika yra viena „žaliausių“ energetikos rūšių pasaulyje. Jeigu ne pati žaliausia. Tai yra tiesa, kurią energetikos ekspertai kartoja kaip mantrą. Kitas dalykas, matau tendenciją, kad mūsų kaimynams sumanius apstatyti Lietuvą fiktyviomis elektrinėmis prie Lietuvos sienų, protestuojama ne prieš neskaidrius ir jau vien dėl to nesaugius projektus, o prieš atominę energetiką apskritai. Manau, mūsų kaimynai tikisi, kad tie projektai suveiks ne kur kitur, o Lietuvoje, kur yra demokratinė visuomenė ir kur valdžia privalo klausytis savo rinkėjų“, – aiškino jis.
Pastarasis postulatas pagirtinas, tačiau rinkėjams praverstų jau minėtos žinios ne tik apie tai, kiek jiems kainuos statyba, elektra ir vėliau ir būsimos jėgainės uždarymas.
„Bet kurioje demokratinėje šalyje finansinė tokio projekto pusė būtų viešai aptariama. Teiginiai, kad priešai pakenks sužinoję finansavimo modelį – absurdas. Informacinis badas tik stiprina gandus. Pasirašytu susitarimu būtų galima džiaugtis, jei kas nors parodytų ir paaiškintų, kiek ir kam už viską mokėsime“, – sakė opozicinės Darbo partijos atstovas Kęstutis Daukšys.
Dviejų idiotų pokalbis
Bet koks mėginimas išgauti išsamesnę informaciją dėl finansinio susitarimo sąlygų tarp A. Kubiliaus Vyriausybės ir koncerno „Hitachi“, parduosiančio Lietuvai branduolinį reaktorių, primena „įdomių žmonių“ pokalbį. „Įdomiais žmonėmis“ politiškai korektiška epocha liepia vadinti tuos, ką anksčiau vadindavo tiesiog bepročiais. Vienas klausia, kiek kainuoja arbūzas, o kita pusė patikina, kad arbūzą primenantis vaisius yra skanus ir ekologiškas.
Primintina, kad dabartinis „strateginis investuotojas“, kuris tiesiog parduoda savo pagamintą reaktorių, atrinktas prieš tai žlugus „viešam“ konkursui. „Viešumas“ pasižymėjo tuo, kad buvo paskelbta, esą dalyvavo penki neįvardijami dalyviai. Vėliau paskelbta, kad gauti du pasiūlymai, kurių vienas buvo netinkamas, o kitas, Pietų Korėjos bendrovės KEPKO, – laimėjo. Tiesa, siūlymą ji kažkodėl atsiėmė, nors A. Kubilius net rašė maldaujančius raštus šios Azijos šalies valdžiai. Nesėkmė paaiškinta Rusijos šnipų ir diplomatų spaudimu, kurį įveikti energetikos ministras A. Sekmokas ėmėsi tiesioginėmis ir vėl visai slaptomis derybomis.
Atskirą projektą plėtojanti Lenkija, kaip ir neva vaizduojančios, kad stato jėgaines Rusija ir Baltarusija skelbia daug daugiau viešos informacijos apie savo projektus, o demokratinė Lietuva saugo paslaptis ir ragina tikėti.
TIK FAKTAI:
Gruodį iš atominės elektrinės projekto pasitraukus Lenkijai, jame liko Lietuva, Latvija, Estija ir „Hitachi“. Latvija ir Estija po lenkų pasitraukimo patvirtino susidomėjimą VAE projektu. Pagal įstatymą Lietuvos Vyriausybė turi turėti ne mažesnę kaip 34 proc. naujosios elektrinės dalį. Tai kainuotų apie 5 mlrd. eurų (daugiau kaip 17 mlrd. litų).
Lietuva, pastačiusi atominę elektrinę, siekia sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos – vienintelės gamtinių dujų tiekėjos.
Strateginiu partneriu „Hitachi“ išrinkta šių metų liepą. Konkurse taip pat dalyvavo JAV bendrovė „Westinghouse Electric Company“. „Hitachi“ pasiūlė Lietuvai maždaug 1 300 megavatų galios reaktorių. „Westinghouse“ pasiūlytas reaktorius – maždaug 1 150 megavatų.
2011 metų gruodžio 9 dieną Lenkijos energetikos koncernas „Polska Grupa Energetyczna“ paskelbė stabdąs dalyvavimą VAE statybos projekte. Kiek anksčiau skelbta, kad Lenkija jau yra išsirinkusi vietą pirmajai atominei elektrinei statyti. Ji gali būti Žarnoveco, Chočevo arba Gaskų vietovėse, ant Baltijos jūros kranto, į vakarus nuo Gdansko. Preliminari projekto sąmata – apie 30 mlrd. JAV dolerių. Kitaip nei viską „nuo priešų“ įslaptinusios Lietuvos atveju, žinoma, kad dėl teisės statyti jėgainę konkuruos prancūzų „Areva“, JAV ir Japonijos „General Electric“ bei „Hitachi GE“, taip pat JAV esantis Japonijos kompanijos padalinys „Toshiba Westinghouse“.
