Kažkada skalsi buvusi mokytojo duona dabar virto trupiniais. Visuomenės, ypač valdžios akyse šios profesijos prestižas gerokai sumenko. Tai pripažįsta ir Nijolė Šervenikaitė –lituanistė, Lietuvos šviesuolė, keliolikos literatūros vadovėlių autorė, kurios globojami moksleiviai vis skina laurus jaunųjų filologų konkursuose. Tik ji, kaip ir jos kolegos visoje Lietuvoje, dar mato prasmę rengdama vis naujas moksleivių kartas gyvenimui. Net kai visas jėgas atima bandymas susiorientuoti nesibaigiančioje reformoje bei biurokratų auginamose popierių šūsnyse.
–Ar nepastebite, kad vaikams, ypač regionuose, mokytis tapo sunkiau –jų kaimo mokyklos uždaromos, jungiamos? –„Vakaro žinios" klausė Prienų Žiburio gimnazijos mokytojos N.ŠERVENIKAITĖS.
– Matau labai rimtą problemą dėl klasių stambinimo, mažesnių mokyklų uždarymo. Taip, kuo mažiau klasių ir kuo didesnis mokinių skaičius, tuo daugiau sutaupo mokykla. Bet vienam dirbti su 30 moksleivių, išskaidyti jiems dėmesio neįmanoma. Yra prikurta institucijų, kurios moko mokytojus, kaip dirbti: atsigręžkime į suomius, į danus, švedai va taip daro. Bet nė vienas neprimena, kad šiose šalyse moksleivius prižiūri du mokytojai.
–Per dvidešimtmetį ugdymo procesas pasikeitė –perėmėme vakarietišką metodiką, kai iš moksleivių nebereikalaujama mąstymo, žinioms tikrinti taikomi testai. Ar taip dar įmanoma ko nors išmokyti?
–Šiandien klausiu vaikų: per kokias pamokas jūs pasakojate? Jie išpūtė akis, sako –per jokias. Net istorija mokoma testais. Vaikai neskatinami pasakoti, neįsitvirtina jų įgūdžiai, jų kalba menkėja. Pavyzdžiui, jau ir Seimo nariui atsakyti interviu į klausimą kyla problemų. Kokią kainą mes sumokame dėl tokios metodikos –negalvojama.
–Mokytojo profesija kažkada buvo prestižinė. Dabar norėdamas pragyventi mokytojas turi vasarą skinti braškes. Kada ta gija nutrūko?
–Manau, prestižas dingo ne dabar, o dar sovietiniais metais. Nes tai buvo tokia specialybė, iš kurios reikalauta ideologijos, ypač humanitarinių disciplinų mokytojai buvo susiję su melu. Tai įkalė pleištą. Be to, tai nebuvo specialybė, iš kurios gali ką nors „sukombinuoti". Pardavėjai buvo gerbiami. O į mokytoją žiūrėta paniekinamai. Taip, dabar atlyginimai nėra patys mažiausi, bet užsidirbti yra nepaprastai sunku. Galima išgyventi, bet apie mėgavimąsi gyvenimu nėra kalbos, o darbas –labai sunkus.
– Pastaraisiais metais ypač žavimasi studijomis užsienyje –ar tai tik mados dalykas, ar tokį bėgimą iš Lietuvos lėmė ir mokslo reformos sritis?
–Yra tokių, kurie įstoja ir Lietuvoje, ir užsienyje į prestižinę specialybę. Vaikai sako: jei duotų mums paskolą tokiomis sąlygomis, kokiomis duoda ten, galbūt mielai čia gyventume ir studijuotume Lietuvoje. Man įstrigo kažkieno pasakyta frazė: jei turiu susimokėti tūkstančius už keliolikos metų senumo vadovėlių tezes, kurias bruka dėstytojas, tai nėra normalu. Aukštajame moksle yra labai daug tų senų liekanų, todėl vaikai ir bėga.
–Išgyvenote turbūt visas Nepriklausomybės reformas. Ar jos padėjo susiorientuoti mokytojams, moksleiviams?
– Švietimo reforma –ištęsta. Bet esame dar jauna valstybė. Pavyzdžiui, ko gali reikalauti iš dvidešimtmečio? Brandos? Atsakomybės? Taip ir Lietuva –atėję žmonės ne visada susigaudo, ką daryti. Tai, kad reforma stringa, vyksta formaliai –su tuo susiduriu. Daroma tik tam, kad darytų, kad atsiskaitytų už išleistus pinigus visokiems Europos fondams. Bet kad tai duotų naudos vaikui, kurį reforma turėtų labiausiai saugoti ir ginti, –to nėra. Tai liūdina. Jei būtų dirbama kaip visame pasaulyje, kai įvykdžius pakeitimus iki mokytojo ateina vadovėlis, metodiniai nurodymai ir tik paskui iš jo pradedama reikalauti, būtų suprantama. Dabar reikia mokytojui “persimokyti", nes jis neturi bazės, o jam sakoma –tu dirbk kitaip. Ar tai įmanoma, kai turi 5-6 pamokas kasdien? Todėl mokytojus reikia suprasti –jie tampa inertiški, nes jie išsekę fiziškai. Nors yra daugybė kūrybiškų, įdomių žmonių.
–Kodėl vis dar dirbate mokytoja, o ne bėgate iš Lietuvos ieškoti geriau mokamo darbo?
– Užsiimu ir privačiu mokymu –to neslepiu, nes moku mokesčius valstybei. Toks mokymas teikia malonumo, nes ateina motyvuoti vaikai. Nors yra tekę dirbti ir pavaduotoja kelerius metus, kitus darbus. Bet savęs nematau kitoje srityje. Būtent mokytojos darbas man visoje švietimo sistemoje yra prestižiškiausias.
Ignas Jačauskas
