Teoriškai sodininkai galėtų kelius perleisti vietos valdžiai, tačiau kaip tą padaryti praktiškai– neaišku. Klaudijaus Driskiaus ir Irmos Dubovičienės nuotraukos
Vilniaus rajone įsikūrusių sodininkų bendrijų nariai laužo galvas, ką daryti su bendro naudojimo žeme ir keliais. Plotai, turintys valstybinės žemės statusą, tapo nepakeliama našta.
Žemės naudotojai
Sodininkai mėgėjai savo sklypus privatizavo, o bendro naudojimo žemė liko valstybės. Juridiškai bendrijos yra šios žemės naudotojos, už ją moka nuomą. Vilniaus rajone ji yra rekordinė, nes metinis žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas nuo žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertės, kuri apskaičiuojama pagal einamųjų metų sausio 1-ąją taikytus žemės verčių žemėlapius.
Sodų masyvuose susidaro nemaži plotai: pelkynai ir krūmynai, miškeliai, taip pat keliai, kūdros ir pan. Jau praėjo laikai, kai sodininkai džiaugėsi papildoma erdve, kuri suteikė galimybę įsirengti poilsio kampelius, juolab kai įstatymiškai buvo leista išsipirkti prie turimo sklypo esančius suformuotus iki 4 arų plotelius (nesant privažiavimo prie tolimesnių sklypų– iki 5 a).
„Pernai mūsų žemė buvo įvertinta per milijoną litų ir, pritaikius 0,1 koefi cientą, už bendro naudojimo 2,6 ha plotą priskaičiuota mokėti 2 112 litų. Šiais metais žemės vertė mažesnė– 349 tūkst. Lt, bet pritaikytas jau 0,4 koefi cientas. Pakėlė tarifą, ir mokėtina suma žemės nuomos mokesčių deklaracijoje vis tiek nesumažėjo. Mus vėl apgavo“,–piktinasi Liuda Žekonienė iš „Beržyno“ sodininkų bendrijos.
Sklinda gandai
Maišiagalos seniūnijoje įsikūręs „Beržynas“ iš viso užima 10,5 ha, jame sklypus turi šešiasdešimt vilniečių, daugiausia pensininkų. Palyginti su kitomis Vilniaus rajono bendrijomis, ji yra vidutinio dydžio, anaiptol ne didžiausi ir bendro naudojimo ploteliai, išsibarstę po visą masyvą. Tačiau nerimas ir galvosūkis, kaip protingiau su jais pasielgti, šiuo metu apėmęs visus vienodai. Išsipirkti pagal įstatymą tinkamų kompaktiškų 4 arų plotelių nedaug. Bendro naudojimo žemėje vienur susidaro 9, kitur– 23, trečioje vietoje– 28 arai. Jų skaidyti ir sklypų formuoti nevalia. Bendrija turi teisę išsipirkti šią žemę, panaudoti rekreacijai ar bendriems objektams statyti.
Kaip pastebi L.Žekonienė, sodininkus bus nelengva įkalbinti pirktibendro naudojimo žemę, ypač tiems, kurių sklypai su ja nesiriboja. „Kam panaudoti tą žemę? Futbolo aikštė mums nereikalinga“,– svarsto sodininkė. Nepavykus susitarti, bendro naudojimo žemę teks atiduoti valstybinės žemės fondui.
Vyriausybei paskelbus pasiryžimą per artimiausius metus Vilniaus rajone atkurti daugumos pareiškėjų nuosavybės teises į žemę, atsirado įvairių interpretacijų: o ir kas paneigs tikimybę, kad prie grąžinti formuojamų sklypų gali būti priskirta ir soduose esanti bendro naudojimo žemė.
Įtarimus sustiprino žinia, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos rengia naujas taisykles dėl žemės išpirkimo irnuomos mėgėjų sodo teritorijoje.
Baimė nepagrįsta, bet išsipirkti verta
Lietuvos sodininkų draugijos vadovas Vladislovas Butkevičius atmeta sodininkų nuogąstavimus, kad soduose esanti bendro naudojimo žemė gali būti panaudota žemės reformai vykdyti. Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos buvo surengtas pokalbis, aptarta naujai rengiama žemės išpirkimo ir nuomos mėgėjiško sodo
teritorijoje tvarka.
„Ankstesnė nuostata lieka: sodininkų bendrijos narys gali išsipirkti iki 4 arų, o jeigu nėra privažiavimo– iki 5 arų. Sklypo plotas jau ribojamas (anksčiau buvo 16 arų). Bendrija taip pat gali išsipirkti žemę, panaudoti bendrų objektų statybai ir rekreacijai. O svarbiausia– kad pirkdami bendro naudojimo žemę sodininkai, kaip fi ziniai asmenys, ir bendrija moka valstybinę kainą“,– naują tvarką komentavo V.Butkevičius. Jis rekomenduoja sodininkams pasinaudoti šia proga ir išsipirkti bendro naudojimo žemę. Vilniaus rajone taip būtų išspręsta nepakeliamos žemės nuomos problema. Ne viena bendrija tam jau rengiasi, pertvarko žemėtvarkos projektus.
Kur kas didesnis galvosūkis šiuo metu, pasak Lietuvos sodininkų draugijos vadovo, yra tuose bendro naudojimo plotuose esantys pačių sodininkų nutiesti ir prižiūrimi keliai.
Teoriškai galėtų, praktiškai– ne
Seimas sureagavo į sodininkų nepasitenkinimą, kad kai kurios savivaldybės sodų kelius įtraukia į nuomojamus žemės plotus ir už juos ima nuomos mokestį. Pagal Žemės mokesčio įstatymą net ir privačioje žemėje už esančius bendro naudojimo kelius ir miškus žemės mokesčio mokėti nereikia.
Liepos 2-ąją priimtas Sodininkų bendrijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, nustatantis galimybę sodų bendro naudojimo žemėje esančius vidaus kelius, atlikus kadastrinius matavimus, perduoti savivaldybės administracijai.
Sodininkai nieko prieš vietos valdžiai atiduoti vidaus kelius, juolab kad jais neretai naudojasi ir aplinkinių kaimų gyventojai. Tačiau negirdėtas dalykas: įpareigoti savo lėšomis atlikti valstybinės žemės, už kurią mokate nuomą, kadastrinius matavimus ir atiduoti tai pačiai valstybei. Vargu ar rimtai pažiūrėtume į turgaus prekeivį, kuris pasiūlytų susimokėti už reginį, kaip jis turimą prekę iš vienos kišenės perdeda į kitą.
Kaip praktiškai galėtų įvykti kelių perdavimas, iki šiol neaišku, nes trūksta įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų. Mėnesiai bėga, o nuomos mokesčiai sodininkams toliau kapsi.
Nustebino ministro raštas
Sodininkų draugija kreipėsi į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą su prašymu padėti išspręsti vidaus kelių dilemą.
Rūpimai problemai buvo entuziastingai pritarta. Tačiau toliau reikalai nepasistūmėjo nė per gaidžio žingsnį.
50 sodininkų bendrijų atstovų pasirašytas raštas buvo persiųstas Vyriausybei ir pateko į Susisiekimo ministeriją.
Ministro Eligijaus Masiulio pasirašytame atsakyme teigiama: „Vietinės reikšmės keliai, mėgėjiškų sodų teritorijose naudojami vietiniam susisiekimui, yra vidaus keliai, nuosavybės teise priklausantys sodininkų bendrijoms (...). Savivaldybės nėra linkusios perimti kelių, nes tai pareikalaus papildomų lėšų jų priežiūrai.“
Ko gi stebėtis, kad kur nors provincijoje valdininkai nežino visų įstatymų pakeitimų, jeigu jų nespėja sužiūrėti net ministerijose.
Irma Dubovičienė
