Visgi politologai įsitikinę, kad rūpestis elektrine, arba vengimas garsiai apie tai kalbėti, yra ne kas kita kaip rinkiminė taktika. Ji, be kitų dalykų, konservatoriams padeda užmaskuoti ir savo padarytas klaidas, o valstiečiams – nekalbėti apie tai, ko negali pakeisti.
Aštrios diskusijos dėl Astravo atominės elektrinės ateities, elektros iš Baltarusijos pirkimo-nepirkimo susitarimų bei klumpančių derybų su Latvija ir Estija dėl bendros „nepirkimo“ pozicijos kasdien vis garsėja. Opozicija griebiasi ne tik anti-Astravo sąjūdžio skiriamuoju ženklu tapusių spaudos konferencijų, bet ir piketų greta Latvijos ambasados, reikalaudami atkreipti dėmesį ne tik į „Astravo problemą“, bet ir į save.
Tiesa, tokios radikalios pozicijos laikosi ne visi, štai socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas kaip tik mano, kad: „Astravo „blokados“ farsas turės būti užbaigtas [...] elektrinė stovi, pradeda veikti, o Lietuva dėl politinių motyvų atsisako galimybės įsigyti galimai pigesnės elektros savo žmonėms ir verslams“.
O ir kalbėtis su Baltarusija, pasak G. Palucko, jau vėl reikėtų. Tiesa, socialdemokratų lyderis pamiršta, kad su kaimynais Astravo, o ir kitais klausimais, mėginta kalbėti ne kartą, bet naudos iš tokių kalbų buvo mažai.
Šią socialdemokratų lyderio poziciją savo socialinės medijos paskyroje apžvelgia ir politologas Mažvydas Jastramskis, tikindamas, kad konservatorių ir socialdemokratų nuomonės šiuo klausimu kardinaliai skiriasi, bet kol kas neaišku, „kas labiau veidmainiška – ar aštriai išnaudoti Astravo klausimą, suprantant, kad tai done deal, ar propaguoti dialogą su uždara, autoritarine, pamatines žmogaus laisves ir teises paminančia šalimi“.
Astravo klausimas, tik jau kitu kampu, nerimą kelia ir Vyriausybei, valdantiesiems. Ieškoma kelių susitarti su Latvija dėl elektros iš Baltarusijos nepirkimo, bet, regis, toks susitarimas kol kas yra sunkiai įmanomas. O ir susitarimas su Estija, kai estai jau buvo pažadėję elektros nepirkti, lieka nebeaiškus.
Vieni apžvalgininkai tikina, kad Lietuva neturi svertų, priversiančių Latviją persigalvoti, o štai ilgametis diplomatas Albinas Januška rašo, kad situacija nėra tokia dramatiška. Lietuvai, pasak jo, naujasis susitarimas su kaimynais nėra gyvybiškai būtinas, nes pradėjus veikti Astravui senasis trišalis susitarimas nenustoja galioti.
O pagal senąjį susitarimą Lietuva turi monopolinę teisę importuoti elektrą iš Baltarusijos, dėl to jau anksčiau yra sutarę artimiausi kaimynai. Taigi, pasak A. Januškos, nepasirašę naujojo susitarimo, mes neliksime prie suskilusios geldos, o štai Latvijai naujojo susitarimo reikia kur kas labiau nei Lietuvai, įsitikinęs buvęs diplomatas. Taigi, kamuolys Lietuvos pusėje, todėl dabartinės Vyriausybės blaškymosi jis nesupranta.
Astravo klausimas tampa rinkiminiu ginklu, kuris vieniems yra naudingesnis, nei kitiems. Politikos mokslų specialistai įsitikinę, kad grėsmės pojūtis padeda mobilizuoti konservatorių rinkėjus, o agresyvus tonas užglaisto jų pačių padarytas klaidas.
O štai valdantiesiems šis klausimas nemalonus, todėl, tikėtina, jis bus nustumtas į rinkiminių kalbų paraštes. Visgi, Astravo elektrinė net ir praūžus rinkimams niekur nedings, tik politinę jos baimę keis potenciali aplinkosaugos ir radiacinio užterštumo grėsmė.
Konservatoriai mėto pėdas?
Vilniaus universiteto profesorius Tomas Janeliūnas kalbėdamas apie aštrų Astravo atominės elektrinės klausimą, tikino, kad konservatorių partijos pozicija šiuo klausimu nėra vienareikšmė, o štai socialdemokratų lyderio Gintauto Palucko pareiškimai – išvis sunkiai paaiškinami. Valstiečiai savo ruožtu Astravo klausimą kiša į paraštes, nes padaryti gali mažai, o kalbėti apie nesėkmes nenori niekas.
„Pozicijos dėl šio klausimo išties išsiskiria. Tarkime, konservatoriai daug apie tai kalba, o kiti tai vertina daugiau kaip einamosios politikos klausimą. Tiesa, dar yra G. Paluckas, kuris, kol kas nedrąsiai bando sakyti, kad šie klausimai yra pernelyg politizuoti. Pasak jo, gal reiktų peržiūrėti, ar mes teisingai esame nutarę nepirkti elektros energijos iš Astravo elektrinės. Taigi, skirtumų yra, bet jie neišvengiami artėjant rinkimams“, – sakė politologas.
Anot jo, parlamento rinkimų kampanijos šviesoje šis klausimas yra ir bus reikšmingas. Tiesa, politologas negalėjo atsakyti, ko išties bando pasiekti socialdemokratų lyderis G. Paluckas, itin šiltai atsiliepiantis apie Baltarusiją ir poreikį su jais bendradarbiauti.
„Matosi noras įsitraukti į diskusiją, bet nelabai aišku, ką jis nori pasiūlyti toje diskusijoje. Ar naujus susitarimus su baltarusiais, o gal persiderėjimas. Jo pozicija nėra aiški. <..> Pati užuomina, kad mes turėtume keisti savo poziciją Baltarusijos ir Astravo klausimu – keista, nes įstatymas priimtas ir Vyriausybė siekia jo laikytis. Būtų keista keisti visą mūsų liniją, kaip mes norime stabdyti Astravo plėtrą. O tai daryti mes norime per ekonominį neefektyvumą“, – svarstė politikos mokslų specialistas.
Konservatoriai, pasak T. Janeliūno, ir toliau aršiausiai eskaluos Astravo klausimą, jiems jis ideologiškai artimas, jų rinkėjai supranta grėsmės ir Rusijos momentą, kurį kelia elektrinė greta Lietuvos sienos. Ši tema pataiko į tradicinę šios politinės jėgos rinkiminę retoriką. Tokios kalbos, anot politologo, gali pritraukti konservatoriams artimų rinkėjų dėmesį.
Politologas taip pat įsitikinęs, kad savo agresyvia retorika konservatoriai nori atitraukti dėmesį nuo galimų kaltinimų jiems patiems, nes jie pražiūrėjo „Astravo momentą“.
„Jie siekia permesti peilius į kitą pusę. Atsakomybę norima perkelti kitiems: socialdemokratams arba valstiečiams, o, kita vertus, iš dalies jie ir teisūs, kad grėsmė yra mažinama konkrečiais sprendimais ir jų reikia tiek dabartinei Vyriausybei, tiek jų reikėjo prieš tai buvusioms. Kuo tolimesnis laikas, tuo kaltinimai yra abstraktesni, o kuo laikas artimesnis, tuo diskusijos yra konkretesnės“, – sakė politologas.
Ši tema, anot jo, valdantiesiems valstiečiams nėra tokia dėkinga, kaip valdžioje šiuo metu neesančioms politinėms jėgoms.
„Sunku aktyviai kelti šią problemą, nes jie valdžioje ir yra atsakingi už Astravo grėsmių mažinimą. Taigi, jie gali kalbėti tik apie tai, ką daro, kaip siekia sinchronizacijos, ieško kompromisų. <..> Apie problemą, matyt, kalbės reaguojančiai, tai yra – reaguodami į konservatorių priekaištus“, – svarstė T. Janeliūnas.
Rinkimai artėja, balsai garsėja
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius įsitikinęs, kad naujasis anti-Astravo judėjimas yra konservatorių rinkiminė korta. Tai akivaizdu ir aiškiai išreikšta, pasak profesoriaus.
„Kas jau kas, o konservatoriai turėtų mažiausiai teisių kritikuoti Lietuvos politiką Astravo atžvilgiu. Jie pražiūrėjo elektrinės atsiradimą, visuomenė buvo raminama, kad ten nieko nebus. O staiga po letargo miego buvo atsibusta ir tai nutiko artėjant rinkimams. Niekaip kitaip to vertinti, kaip rinkiminių veiksmų, negalima“, – rėžė politikos mokslų specialistas.
Jis tikino, kad esminiai klausimai yra elektrinės saugumas, šie klausimai turi būti keliami nuolatos. O štai visais kitais klausimais, susijusiais su Astravu, Lietuvos pozicijos nėra stiprios, nes net artimiausi kaimynai Lietuvos neremia.
„Pastangos turėti bendresnę poziciją Astravo klausimu [su kaimynais] nėra sėkmingos“, – sakė A. Krupavičius. Anot jo, Lietuvos politikai šio klausimo nepamiršta, bet ne visiems jis yra vienodai svarbus.
Gal tik socialdemokratai, pasak profesoriaus, kritiškai į tai žiūri ar mėgina suvokti, kaip su tuo tvarkytis, jei situacija nepasikeis. Visgi Astravas nėra vienintelis klausimas dėl kurio reikėtų kalbėti su Baltarusija.
A. Krupavičius įsitikinęs, kad Astravo klausimas valdančiajai partijai nėra patogus, todėl jis nebus naudojamas, kaip rinkimų retorika.
„Norima šį klausimą šiek tiek pastumti į paraštes. Kita vertus konservatorių taktika su tuo pačiu klausimu yra skirta ne kam kitam, o jų lojalių rinkėjų mobilizavimui. Bet tai nepritrauks naujų rinkėjų, greičiau tai korta jau esantiems“, – sakė profesorius A. Krupavičius.
Veiklą pradės netrukus?
Balandžio viduryje Baltarusijos energetikos ministras Viktoras Karankevičius pranešė, jog Astravo AE pirmojo reaktoriaus „fizinis įjungimas“ numatytas liepos mėnesį, o prijungimas prie Baltarusijos energetikos sistemos – „kažkuriuo metu tarp rugsėjo ir spalio“.
Priežasčių, dėl kurių teko dar kartą atidėti pirmojo reaktoriaus įjungimą, V. Karankevičius nenurodė. Pirmosios branduolinės jėgainės Baltarusijoje įjungimas jau daug kartų buvo atidėliojamas.
Pagal pradinius Astravo AE projekto planus, pirmasis iš dviejų reaktorių turėjo pradėti veikti 2018-ųjų lapkritį, bet tai buvo nukelta į praėjusių metų vidurį, po to – į rudenį, vėliau – į šių metų sausį.
Neilgai trukus terminas buvo išplėstas iki antrojo šių metų ketvirčio pradžios. Antrasis branduolinės jėgainės reaktorius būtų įjungtas praėjus maždaug vieneriems metams nuo pirmojo reaktoriaus veiklos pradžios.
Pirmoji partija branduolinio kuro Astravą pasiekė šių metų gegužę.
Arti ir pavojinga
Įvairių ekspertų teigimu, jei Astrave įvyktų didelė avarija, tai pajustų Vilnius ir trečdalis visos Lietuvos gyventojų. Seismologiškai šis regionas nėra aktyvus, bet žemės drebėjimų – būta.
Tarkime, 1987 metais vos 10 kilometrų nuo Astravo aikštelės įvyko net du žemės drebėjimai, kurių stiprumas siekė 2,5 balus pagal Richterio skalę. Pasirinkta Astravo elektrinės vieta taip pat reiškia, kad jos reaktoriams aušinti bus naudojamas Neries vanduo.
Astrave jau yra vykęs ne vienas incidentas, vien 2016 metais jų buvo bent 6. Skelbiama, kad didelės avarijos Astravo elektrinėje atveju būtų evakuojama 6 tūkst. Lietuvos gyventojų, esančių 30 kilometrų zonoje nuo šio branduolinio objekto. Ši vadinamoji aktyvi apsaugos zona apima teritorijas Vilniaus rajono ir Švenčionių rajono savivaldybėse.
Planą parengusi Vidaus reikalų ministerija teigia, kad jis sukurtas atsižvelgiant į nepalankiausias incidento elektrinėje aplinkybes – avarijos dydį ir nepalankias oro sąlygas.
Dokumente taip pat numatyta šimto kilometrų nuo Astravo AE prevencinė apsaugos zona, kur avarijos atveju būtų imamasi kitų atsargumo priemonių. Planu įtvirtinamos nuostatos, apibrėžiančios gyventojų apsaugos organizavimą ir vykdymą, valstybės ir savivaldybių atstovų funkcijas, visuomenės perspėjimo ir informavimo tvarką.
Gyventojų evakuacija Astravo jėgainės avarijos atvejų kainuotų iki 20 mln. eurų. Lietuva yra pagrindinė už 50 kilometrų nuo Vilniaus statomos elektrinės kritikė – jos teigimu, objektas statomas nesaugiai, nesilaikant tarptautinių įsipareigojimų, tuo metu Minskas kaltinimus neigia.
