Iki XVIII amžiaus pradžios žmogus per visą savo gyvenimą galėjo nė karto visas taip ir neįlįsti į vandenį. Daugelis manė, kad maudymasis kenkia sveikatai, o kūno „mirkymas“ vandenyje (ypač – karštame) padeda ligoms ir infekcijoms patekti į organizmą. Net jeigu žmogus ir ryždavosi išsimaudyti, tą jis darydavo tik su rūbais. Toks įprotis išliko iki pat XIX amžiaus pabaigos.
Dezodorantai
Iki 1880-ųjų niekas ir negalvojo, kad toks dalykas iš viso reikalingas, nors, reikia pasakyti, ore sklandė toli gražu ne patys maloniausi kvapai. Jokio diskomforto tai niekam nekėlė. Turtuoliai stengdavosi užmaskuoti nemalonų kvapą dideliu kvepalų kiekiu, bet, kaip šiandien žinoma, šis metodas buvo neveiksmingas. Tačiau pati dezodoranto idėja gimė daug anksčiau – dar IX amžiuje eruditas Ziriabas pasiūlė dezodoranto pažastims idėją, tačiau ji neprigijo. Nieko panašaus nebuvo iki pat 1888-ųjų. Būtent tada pasirodė pirmieji dezodorantai, Vakaruose sulaukę milžiniško pasisekimo.
Kūno plaukų šalinimas
Moterys kūno plaukų nešalino. Vakaruose plaukų šalinimo bumas prasidėjo tik apie 1920-uosius, tačiau net ir dabar yra šalių, kur moterys su kūno plaukais nedaroma nieko. Tai tiesiog neįprasta.
Tualetai
To meto kiekvienuose namuose buvo galima užuosti išmatų kvapą. Vandentiekio nebuvo, dauguma žmonių tuštindavosi į puodą ir palikdavo jį tol, kol kas nors jo turinio neišpildavo pro langą. Vėliau puodai kai kur dar išliko, tačiau buvo pradėti naudoti atviri tualetai. Tačiau net ir Viktorijos laikais puodai vis dar buvo naudojami – bet jau tik naktį, kai prispirdavo reikalas.
Tualetinis popierius
Tualetinis popierius buvo išrastas XVIII amžiaus pabaigoje. Iki tol žmonės naudodavo tai, kas papuola po ranka. Turtuoliai galėjo sau leisti naudotis medžiagų skiautėmis ir atraižomis. Vargšai šluostėsi senais skudurais, lapais, samanomis ir... rankomis. Net senovės romėnai gyveno geriau – jie šiam reikalui naudodavo ant lazdos užsuktą audinį, kurį po to pamerkdavo į indą su vandeniu.
Lovos parazitai
XVIII amžiuje lovos parazitai karaliavo kone kiekvienuose namuose. Tai buvo laikoma norma. Žinoma, jie tapdavo daugelio ligų priežastimi ir pridarydavo daugybę rūpesčių. Norint atsikratyti šių neprašytų svečių, Viktorijos epochoje moterims buvo rekomenduojama įtrinti lovos apačią žibalu.
„Tos“ dienos
Dailiosios lyties atstovės turėjo kelis pasirinkimus. Vienos naudojo audinio skiauteles (beje, daug kartų, ir džiovindavo matomoje vietoje kartu su kitais daiktais, visiškai to nesigėdydamos, todėl žiūrėti per tvorą į kaimynų kiemą nebuvo smagu). Kitos gi nenaudojo iš viso nieko, ir laukdavo, kol traukos jėga viską padarys už jas.
Išmatos, mėšlas ir pūvantys augalai
Daugumos miestų gatvėse sklandė mėšlo, žmogaus išmatų ir pūvančių augalų smarvė. Jeigu kada kilo klausimas, iš kur atsirado džentelmeniška tradicija eiti kelio pakraščiu, toli ieškoti nereikia – jie tiesiog saugojo savo damas, kad jų neaptaškytų. Kai kitą kartą filme pamatysite, kaip vyras galantiškai meta savo apsiaustą damai po kojomis, atminkite: tikėtina, kas jis uždengia visai ne balą.
Burnos ertmės higiena
Ja niekas nesirūpino. Tiesa, italų kompanija „Marvis“ 1700-ųjų pradžioje pradėjo prekiauti pirmąja dantų pasta (beje, prekiauja iki šiol), bet to meto žmonėms buvo aktualiau nusipirkti mėsos, o ne dantų pastos. Šis dalykas jiems atrodė nereikalingas.
Gyvsidabris
Utėlių tais laikais turėjo kiekvienas. Naikindavo jas... gyvsidabriu. XVIII amžiaus Europą apėmė gyvsidabrio karštinė: žmonės jį valgė, trindavo į odą, išprotėdavo ir mirdavo. Bet visa tai – smulkmė. Svarbiausia, kad gyvsidabris pirmiau išnaikindavo utėles!
