Ar prisimenate save mokykloje ir mąstymus „užaugusi būsiu...“? Ar pavyko laikytis nusistatyto „plano“?
Mokykloje atrodė, kad turiu pasirinkti vieną kelią ir juo sekti, bet niekada neturėjau vienos aiškios vizijos, kuo noriu būti užaugusi. Man sekėsi ir buvo įdomūs skirtingų sričių dalykai. Dėl savo neapsisprendimo jaučiausi nesmagiai, atrodė, kad visi aplink žino, kuo nori būti, todėl ir man reikia rasti vieną dalyką ir į jį orientuotis. Buvo sudėtinga ir renkantis kur studijuoti po mokyklos, nes nejaučiau vieno aiškaus pašaukimo, todėl paklausiau, ką man patarė mokytojai ir tėvai, kad „reikia studijuoti tai, iš ko paskui galėsi uždirbti daug pinigų“. Įstojau į verslo vadybą ir administravimą, nes tuo metu buvo populiaru. Atsimenu, viduryje studijų pajaučiau, kad manęs tuo metu tai visai netraukė ir norėjosi viską mesti, tačiau žinojau, kad taip „negalima“, nes nepateisinsiu tėvų ir aplinkos lūkesčių, todėl studijas baigiau. Bet kokiu atveju dabar to nesigailiu, nes tai buvo savotiška disciplinos pamoka ir mane atvedė ten, kur esu dabar.
Sėkmingai pabaigėte studijas užsienyje, pradėjote dirbti. Kokias veiklas ir profesinius kelius teko išbandyti, kol atradote veiklą, kuri iš tiesų patinka ir džiugina?
Pabaigusi studijas Lietuvoje, išvykau gyventi į Ispaniją, kur pradėjau nuo administracinio darbo. Po kiek laiko toks darbas man pasirodė per daug monotoniškas, ne itin įdomus ir tuo pačiu viduje savęs vis dar klausiau „kuo noriu būti užaugusi“. Tuo metu mano susidomėjimą patraukė marketingas. Įstojau mokytis prekės ženklo identiteto ir valdymo ir pabaigusi pradėjau dirbti reklamos agentūrose. Bet tuo metu dar nemokėjau susitvarkyti su stresu ir neatlaikiau agentūrų tempo. Pradėjau ieškoti kitokių alternatyvų ir bandžiau darbą universiteto administracijoje, galvojau, kad man reikia daugiau stabilumo, tada – kurti savo verslą, nes nusprendžiau, kad reikia daugiau laisvės, o nepavykus verslui dar vėliau prisijungiau prie startuolio, mat galvojau, kad verslo nuo nulio kurti nemoku, tai bent jau padėsiu kitiems. Taip nuolat keičiant darbus ir toliau atrodė, kad su manimi kažkas negerai, nes nežinau ko noriu, bet dabar labai džiaugiuosi, kad leidau sau išbandyti įvairias savo teorijas, kad suprasčiau, kas man tinka ir kas – ne. Net ir žinant, ko nori, nuo pat pradžių, man tai atrodo labai rekomenduotina praktika.
Taip, dažnai
Kartais
Labai retai arba niekada
Visgi intensyviai dirbdama neišvengėte nuovargio, emocinių perdegimų. Kaip manote, kodėl? Ką reikėjo keisti?
Vienareikšmiškai, keisti reikėjo save. Ir noriu, kad skaitytojai nesuprastų klaidingai: tai nėra apie jau paminėtą neigiamą požiūrį, kad „su manimi kažkas negerai ir mane reikia taisyti“, kurį matau, kad turi dar labai daug žmonių. Su manimi viskas buvo gerai, tiesiog priežastis buvo ne tai, ką veikiu ar ką turiu, o tai, ką pati susikūriau savo galvoje, kad aš esu nepakankama, dar nenusipelniusi, negebanti vieno ar kito ir t. t. Mano gyvenimo matymas ir sprendimai buvo vedami baimių, trūkumo, bandymo pritapti, įrodyti, kad galiu, ir visaip kitaip mane pačią ribojančio mąstymo ir elgesio. Gyvenau savo pačios susikurtoje nuolatinėje kovoje „už išlikimą“, kuri labai vargino ir sekino, kad ir ką daryčiau. Tai supratus ir pradėjus pastebėti kaip aš matau save ir tą keičiant, pradėjo keistis ir viskas aplinkui. Galiausiai supratau, kad pagrindinė mano nelaimingumo ir perdegimų priežastis buvo tai, kad mano gyvenimo siekiai ir tikslai buvo per maži! Matydama save per trūkumo „akinius“ galvojau, kad mano svajonės ir yra tik svajonės, nes tai gali padaryti kiti, bet tik ne aš, o tai automatiškai vedė į pasirinkimą to, kas man atrodė saugu ir yra „mano lygiui“, bet nebūtinai man atrodė prasminga ir mane įkvėpė. O prasmė ir įkvėpimas kažką daryti yra vieni esminių energijos ir džiaugsmo šaltinių.
Po visų nesėkmių ir bandymų įsitvirtinti, grįžote pas mamą be aiškaus tikslo gyvenime, ką norite daryti toliau. Kaip prisimenate šį laikotarpį?
Tada vis dar gyvenau ir veikiau vedama ribojančio mąstymo, todėl tai tikrai nebuvo pats lengviausias žingsnis. Grįžau po to, kai, metusi stabilų darbą Lietuvoje, susikroviau lagaminus ir išvažiavau kurti verslo į Italiją. Po kurio laiko supratau, kad verslo laukia nesėkmė, bet nenorėjau to pripažinti, nes juk „kaip atrodys“, „ką kiti pagalvos“. Galiausiai grįžau be pinigų, be jokio plano, ir dar labiau nusivylusi, nes ir vėl jaučiausi taip pat: emociškai pervargusi. Tuomet iš vienos pusės šiek tiek palengvino tai, kad prasidėjo kovidas, ir sustojau ne tik aš, bet ir visas pasaulis. Bet iš kitos pusės atrodė, kad esu kažkokioje duobėje ir jaučiau gėdą, kad pagal visuomenės normas būdama 32-jų vis dar „nesusitvarkau savo gyvenimo“.
Kaip atėjo suvokimas, kad norite daryti tai, ką darote dabar, – būti asmeninio augimo koučere ir mentore (angl. life coach and mentor)? Kas įkvėpė ir padėjo atrasti savo kelią?
Įkvėpė baimė, kad prarasiu brangiausia, ką turiu, – sveikatą. Atsimenu, kaip vieną darbo dienos rytą atsibudau su eilinį kartą iš nerimo drebančia širdim ir nuliu energijos pakilti iš lovos. Viduje atrodė, kad buvo labai daug noro eiti, daryti, bet tiesiog neturėjau tam jėgų. Tada kažkas įvyko mano galvoje ir pasakiau stop: jeigu tai tęsiu toliau, vienintelė vieta, kur nueisiu, – tai ligoninė. Sveikatos atžvilgiu jaučiau, kad esu ant ribos, kurią peržengus grįžti atgal bus labai sunku. Tada priėmiau sprendimą, kad daugiau nebenoriu taip gyventi ir pradėjau ieškoti atsakymų, bet šįkart nebe išorėje, o viduje. Pradėjau ieškoti pagalbos ieškodama informacijos, bendruomenių, įvairiausių konsultacijų ir taip susidūriau su koučingu. Sesijų metu ir atradau, kad mane labiausiai įkvepia padėti ir įkvėpti kitus būti laimingus. Ten taip pat supratau, kad visada domėjausi psichologija ir asmeniniu augimu, tik vėlgi dėl ribojančio mąstymo neleidau sau pripažinti, kad galiu tokiu būdu padėti kitiems. Įrankiai, kuriuos gavau koučingo metu, man padėjo pradėti matyti pasaulį visai kitomis akimis. Ir taip netrukus jau registravausi į koučingo mokymus.
Kaip atradote tikėjimo savimi ir drąsos viską keisti? Ar buvo momentų, kai reikėjo įtikinėti save: „Na, dar truputį pakentėsiu“?
Man asmeniškai galbūt yra šiek tiek lengviau inicijuoti ir manevruoti per pokyčius, nes, kiek save prisimenu, aš visada jų ieškojau, nemėgau rutinos ir ilgai neišbūdavau ten, kur viskas aišku ir ramu. Man pokytis duoda teigiamo jaudulio pojūtį.
Pažiūrėjusi į praeitį suprantu, kad šį norą ir gebėjimą išsiugdžiau vaikystėje, nes augau tokioje aplinkoje, kurioje labai trūko emocinio saugumo ir buvo daug nestabilumo ir nežinomybės. Tai, ką galėčiau vadinti vaikystės trauma, dabar išsivystė į mano stiprybę, kuri padeda eiti per pokyčius. Prie ko noriu privesti su šiuo pavyzdžiu, tai kad jau yra labai plačiai kalbama apie tai, kad mes visi iš vaikystės atsinešame tam tikras emocines traumas, bet svarbu suvokti, kad dėl tų traumų mes išvystome tam tikras stiprybes, kurios mums dabar sudėtingose situacijose kaip tik gali padėti.
„Dar truputį pakentėsiu“ ir buvo tai, kas mane galiausiai privesdavo prie perdegimo. Kadangi veikiau iš baimių ir trūkumo, atrodė, kad reikia pakentėti, kad kažką pasiektum ar gautum. Kai supranti, kad jau turi viską, ko reikia, tiki savimi ir veiki iš įkvėpimo, tuomet žodžio „pakentėsiu“ nebelieka, nes tau nieko nebereikia gauti.
Ar visada gyvenime jautėte aplinkos palaikymą? Ar žmonės buvo svarbūs esminiais apsisprendimo momentais?
Augau aplinkoje, kurioje man visada linkėjo geriausio, bet buvau skatinama visada fokusuotis į saugumo ir stabilumo užsitikrinimą per gerai apmokamą standartinį nuo aštuonių iki penkių darbą ir atitinkant visus standartus, kaip nuosavas būstas, šeima iki tam tikro amžiaus, ir visas kitas visuomeniškai standartiškas normas. Nors ir stengiausi tai daryti, man visada norėjosi iš to standarto išeiti, todėl mano šeima dažniausiai nelabai džiaugėsi mano sprendimais nuolat kažką keisti. Mano draugų ratas visada buvo nedidelis, bet palaikantis, kad ir ką sugalvočiau.
Aš visada buvau gana užsispyrusi, todėl priimdama sprendimus visada išklausydavau nuomones, bet jeigu jausdavau, kad tai yra, ko tuo metu nenoriu, vis tiek priimdavau sprendimą, kurį norėjau. Tuo metu dar nemokėjau atskirti, kuris patarimas yra konstruktyvus, o kuris – tik to žmogaus asmeninė projekcija, todėl dabar matau, kad kai kurių galėjau ir paklausyti, o kai kurių džiaugiuosi, kad nepaklausiau.
Kaip apibūdintumėte šiandienę savo veiklą? Kaip viskas vyksta? Ar pagaliau jaučiatės atradusi save?
Šiuo metu per koučingo ir mentorystės sesijas padedu žmonėms, kurie svajoja kurti kažką jiems prasmingo, bet abejoja ir nepasitiki savimi. Pirmiausia jiems padedu grįžti į vidinės ramybės, lengvumo ir pilnatvės būseną tam, kad galėtų atskleisti visą savo potencialą ir jaustų pasitikėjimą bei įkvėpimą siekti savo didžiausių tikslų ir svajonių. Sesijos vyksta nuotoliu, tačiau planuoju ir galimybę tai daryti gyvai.
Labiau negu atradusi, jaučiuosi išlaisvinusi save. Vietoj to, kad ieškočiau kažkokio galutinio varianto, supratau, kad jo nėra ir niekada nebus, mes natūraliai nuolat keičiamės – tame ir yra visas grožis. Ir toliau pati esu savęs stebėjimo kelyje ir dėmesį kasdieną skiriu tam, kaip jaučiuosi, ir ar veikiu iš pilnatvės, ar iš baimių ir trūkumo jausmo. Juk visas mūsų gyvenimas yra apie jausmus.
Kaip manote, ko reikia, kad žmogus nebijotų keisti gyvenimo? Kaip paskatinti save?
Manau, svarbu suprasti, kad pokytis vyksta nuolatos kiekvieno gyvenime, skirtumas tik tas, ar mes patys pasirenkame tą pokytį inicijuoti, ar jam priešinamės ir jį galiausiai inicijuoja mūsų aplinka ar būsena, iki kurios atėjome besipriešindami. Pirmu atveju įgauname daugiau tikėjimo savimi, kad „aš galiu“, o antru atveju dažnai pasijaučiame nugalėti.
Mano asmeninės patirtys man parodė, kad gyvenimas pirmiausia keičiasi ne iš išorės, o iš vidaus. Kaip jau minėjau, viena iš priežasčių, kodėl bijome pokyčio, tai yra požiūris, kad reikia keistis, nes „su manimi kažkas negerai“. Ir tuomet, žinoma, nesinori susidurti su savo trūkumais akis į akį, tai labai nemalonu. Padėti pamatyti pokytį kitaip gali suvokimas, kad iš tikrųjų mūsų „gamyklinė“ būsena yra be jokių trūkumų, mes tik ją laikui bėgant apkrauname sluoksniais įsitikinimų, baimių ir standartų, kurie ateina iš išorės ir mūsų patirčių. Bet tai nepakeičia, kas mes esame iš tikrųjų, – pilni potencialo, energijos ir gyvenimo džiaugsmo. Tą suvokdamas į pokytį eini ne tam, kad atrastum, kas su tavimi negerai, o tam, kad atrastum tą sluoksnį, kuris netarnauja, ir jį pašalintum, transformuotum ar integruotum taip, kad jis dar labiau sustiprintų tavo „gamyklinę“ būseną.
Apie ką svajojate šiandien? Ar manote, kad visiškai esate savo kelyje? O galbūt atradote ir kitų dominančių veiklų?
Šiandien turiu viziją, kuria labai tvirtai tikiu ir kuri mane įkvepia kurti prasmingus dalykus. Tikiu, kad gyvename tam, kad mėgautumėmės ir džiaugtumėmės gyvenimu, ir kad kiekvienas galime išnaudoti savo potencialą darydami tai, kas mus įkvepia. Tokiu būdu galime kurti iš pilnatvės jausmo ir fokusuotis nebe tik į savo, bet ir mus supančio pasaulio gerovę.
Vedama šios vizijos, be koučingo paslaugų, šiuo metu taip pat vystau verslo idėją apie fizinę erdvę, kuri, pasitelkiant technologijas ir pačius žmones, prisidėtų prie kasdienės emocinės ir psichologinės sveikatos gerinimo visuomenėje, ir kuri, svajoju, būtų realizuota globaliniu mastu.
Pradėjusi vesti asmenines sesijas, po kurio laiko taip pat supratau, kad pasiilgau ir būti komandos dalimi, todėl galvoju ir apie prisijungimą prie man įdomios organizacijos ar projekto komandos.
Kai pradėjau fokusuotis į tai, kas aš esu ir siekiu būti kaip žmogus, o ne į tai, ką darau, nebejaučiu, kad reikia save įsprausti į vieną darbo poziciją ar karjeros kelią, džiaugiuosi darydama skirtingus dalykus, kurie yra pakeliui su mano vizija.
Ko palinkėtumėte tv3.lt skaitytojams?
Būti smalsiems ir stebėti savo mintis, veiksmus, bei aplinką, ir kaip ji jus veikia. Labai didelė mūsų aplinkos dalis yra paremta nepakankamumo kultūra ir skatina mus galvoti, kad mums dar reikia X, tam kad taptume Y. Nepakankamumo jausmas mums kelia įtampą ir neleidžia atsipalaiduoti ir pamatyti, kad iš tikrųjų esame daug daugiau nei pakankami.
Todėl linkiu pradėti su smalsumu klausinėti savo pasirinkimus ir sprendimus: iš kur jie ateina? Jeigu jie ateina iš trūkumo ar baimių, sukurtų aplinkos ar praeities patirčių, vadinasi, tai yra tik jūsų proto sukurtas paveikslas, kuris nėra kažkokia neginčijama tiesa ir jūs galite jį pakoreguoti, kaip tik jums patinka. Tai, kas yra mūsų galvoje, nulemia mūsų gyvenimo kokybę.
Susitikime https://www.rutanorkunaite.com/
#gerožodžiogalia
