Prieš 20 metų yranti sovietinė imperija, nors ir deklaravo demokratizaciją bei viešumą, mėgino sunaikinti taikų Lietuvos nepriklausomybės siekį.
1991 metų sausį laužai degė prie Lietuvos parlamento, tuo metu turėjusio visiškai kitokį reitingą nei dabar. Laužų dūmai kilo prie kitų Lietuvos laisvei svarbių objektų.
Pirmiausia teko saugoti informacijos sklaidos objektus, kuriuos kėsinosi užgrobti sovietų desantininkai, tankistai ir specialiosios sovietinio saugumo (KGB) pajėgos.
Okupantai puolė Vilniaus televizijos bokštą, televizijos ir radijo pastatą, spaustuves, tarptautinio telefoninio ryšio mazgą.
Šių dienų mobiliųjų telefonų ir interneto naudotojai, kurie tada buvo tik vaikai ar visai nebuvo išvydę šio pasaulio, gali tik įsivaizduoti, kaip sunku, palyginti su šiomis dienomis, buvo skleisti informaciją. Sovietai stengėsi, kad informacijos būtų kuo mažiau. Neveltui vėliau nuteistų vietinių sovietinių kolaborantų atsišaukime sausio 13-osios naktį nuskambėjo pareiškimas, kad bus privaloma registruoti net spausdinimo mašinėles.
Kas transliavo televiziją?
Per šturmą televizijos bokšto apatiniuose aukštuose buvo darbuotojų brigada. Jie rūpinosi transliacija Vilniaus apylinkių gyventojams. Viršutiniame aukšte kita technikos specialistų komanda prižiūrėjo programos transliaciją visai šaliai.
„Buvome pasiruošę blogiausiam. Liftai buvo užblokuoti, specialiai išderinta aparatūra, kad okupantai negalėtų ja pasinaudoti“, – prisiminė Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC) Eksploatacijos skyriaus viršininkas Algis Šalkauskas.
Jo tvirtinimu, agresoriai veikė tiksliai žinodami, kur eina ir ko siekia. „Turbūt specialiosios pajėgos ir KGB žinojo, kur kokia įranga stovi, kad reikia iš karto užimti čia, ten ir panašiai. Tam buvo pasiruošę techniką išmanantys specialistai“, – sakė A. Šalkauskas.
„Pirmiausia okupantai užėmė radiją ir televiziją. Kai iš ten išvarė Eglę Bučelytę, bokšto įranga dar veikė. Vėliau ekrane pasirodė spalvotos juostos. Kurį laiką televizorių ekranuose vaizdo nebuvo“, – pasakojo pašnekovas
Vėliau, manoma, iš Minsko į užgrobtą bokštą atvyko pirmoji sovietinių specialistų grupė. Keliems buvusiems darbuotojams dar kitą dieną pavyko įtikinti desantininkus įleisti juos į patalpas. Tuomet suktais betoniniais, o vėliau metaliniais laiptais A. Šalkauskas su kolega, lydimi kariškių, pakilo į viršutinius aukštus.
„Įranga nepaliesta ir nesulaužyta“, – prisiminė A. Šalkauskas, atkreipęs dėmesį, kad žemiau esantis restoranas buvo tiesiog nusiaubtas. Jame ant grindų voliojosi buteliai ir stiklo šukės, visi daiktai buvo išmėtyti. „Tarsi kokia vanagų puota: mėtėsi gėrimai, maistas. Žodžiu, jie siautėjo nesivaržydami“, – apibūdino LRTC darbuotojas.
„Bokštą užėmė, bet visos Lietuvos – ne“, – tvirtino A. Šalkauskas. Jis paaiškino, kad, norėdami visos šalies žiūrovams nutraukti televizijos transliacijas, okupantai turėjo užimti ir visus retransliacinius bokštus, tačiau to nepadarė.
Lietuvos inžinieriai organizavo televizijos signalo perdavimą retransliatorių tinklui iš studijos Kaune, ir į ekranus visoje šalyje grįžo nepriklausomos Lietuvos televizijos programa. Vilniečiai tuo metu tenkinosi silpnu signalu decimetrinėmis bangomis, o įprastu kanalu, maždaug 50 kilometrų aplink sostinę spinduliu, buvo matomos kolaborantų televizijos laidos.
A. Šalkausko pasakojimu, televizijos transliacijai atkurti buvo pasitelktos turimos techninės priemonės, aplink sostinę slaptose vietose stovėjo siųstuvai ir antenos. „Dirbome pogrindyje, buvo siųstuvų ir Vilniaus lenkų krašte Šalčininkuose“, – aiškino A. Šalkauskas.
Radijo mėgėjų indėlis
Jei įvykiai kartotųsi šiandien, informacinis karas vyktų kitaip. „Tada nebuvo ne tik mobiliųjų telefonų ir interneto. Net nešiojamosios radijo stotys, kurias dabar masiškai naudoja apsaugos darbuotojai arba taksistai, tuomet beveik neegzistavo. Sovietinė milicija jų turėjo, tačiau vėliau ir jie greitai perėjo prie kitokių“, – „Balsas.lt savaitei“ pabrėžė kruvinuosiuose sausio įvykiuose savaip sudalyvavęs komunikacijų specialistas Artūras Sinkevičius.
Jis priminė, kad tuo metu, šalia ribotų telekomunikacijų galimybių ar cenzūruojamo pašto, buvo dar viena galimybė susisiekti su užsieniu – radijo mėgėjai. „Dabar signalą siunčia bet kas, kas turi mobilųjį telefoną. Tuo metu leidimą turėjo televizijos bokštas, radijo stotys ir radijo mėgėjai“, – sakė A. Sinkevičius.
Vilniuje radijo mėgėjų 1991 metų sausį, anot A. Sinkevičiaus, buvo keli šimtai, o aktyvių – apie 30. Jis tvirtino, kad nebuvo jokių kliūčių klausytis sovietų kariškių radijo pokalbių. „Signalai tada nebuvo nei šifruoti, nei skaitmeniniai. Tiesiog radijo ryšys veikė savu diapazonu. Galėjai klausytis, jei turėjai tam diapazonui tinkamą imtuvą. Nesovietinės technikos jau buvo visoje šalyje, į Lietuvą irgi buvo atvežti amerikietiški skeneriai, skanavę platų diapazoną“, – teigė jis.
Pasak pašnekovo, didelių pastangų nereikalavo ir įsiterpimas į pokalbį, klaidinančių komandų davimas, įsidėmėjus šaukinį. Aukščiausioji Taryba, vėliau pavadinta Atkuriamuoju Seimu, turėjo tai gebėjusių specialistų. „Asmeniškai nedalyvavau. Darėme ką kita. Kai užgrobė televizijos bokštą, dar prieš prasidedant transliacijai iš Kauno Sitkūnų stoties, skleisdavome informaciją apie blogus įvykius Vilniuje. Per radijo mėgėjų siųstuvus informacija buvo reguliariai perduodama dar iki užgrobimo, nuo sausio 12 dienos 11 valandos vakaro. Informacija buvo perduodama į Belgiją, Vokietiją, Angliją ir kitur“, – pasakojo A. Sinkevičius. Tai, pasak jo, darė apie 20 Vilniaus radijo mėgėjų. „Daroma paprastai – mikrofoną kiši prie radijo ar televizijos aparatų, per kuriuos rodomi ir pasakojami įvykiai, – ir viskas“, – šypsosi jis.
A. Sinkevičius taip pat priminė, kad Lietuva sovietmečio pabaigoje pirmavo radijo ryšio trumposiomis bangomis srityje. Respublikos atstovai laimėdavo šios sportu laikomos rungties konkursus ir olimpiadas. Pašnekovas mitu vadina teiginius, kad visus vadinamuosius trumpabangininkus kontroliavo KGB. „Dabar licenciją galima gauti per dvi dienas, bet tada tai trukdavo mėnesį. Dokumentus persiųsdavo Maskvai. Turbūt popieriai praeidavo per atitinkamas institucijas. Gal jie visus stebėjo – reikia jų klausti. Bet niekas nieko specialiai nekvietė ir neklausinėjo. Kad žinojo, tai aišku“. Anot A. Sinkevičiaus, dėl vadinamųjų kolektyvinių radijo mėgėjų stočių (t. y. tokių, kuriomis iškart naudojasi keli trumpabangininkai) sovietai susigaudė kitą dieną po 1991 metų sausio 13-osios įvykių. Viena tokia stotis veikė Vilniaus Radijo komponentų gamykloje (vėliau – „Vilniaus Vingis“). „Ten, rodos, ryte atvažiavo šarvuotis ir gamyklos apsauginiai perspėjo vyrus, kad reikia nešdintis. Sovietai pastebėjo, kad informacija kažkokiu būdu patenka į užsienį“, – sakė jis.
Iki šiol mažai žinomas faktas, kad 1991 metų sausį tuometėje Aukščiausioje Taryboje budėjusių Vilniaus pedagoginio universiteto studentų grupė tapo legendinės savanorių kuopos branduoliu. Pirmasis vadas, tuomet 20 metų istorijos fakulteto studentas Modestas Chmieliauskas, prisimena, kaip sausio 13-osios vakarą, iš parlamento trečiųjų rūmų pasitraukus gynėjams, jis liko vienas.
„Atidariau langą ir pradėjau kviesti į vidų visus pažįstamus“, – dalijosi prisiminimais M. Chmieliauskas. Pasak jo, susirinko per dešimtį studentų, kurie liko saugoti rūmų ir tapo pagrindu vėliau įkurtai studentų savanorių kuopai.
„Buvome jau pažįstami, tarsi sava komanda, todėl ir vadai į mus žiūrėjo kaip į atskirą kovinį vienetą“, – aiškino M. Chmieliauskas. Pašnekovas pridūrė, kad jauniems ir kupiniems energijos vaikinams didžiulį įspūdį paliko bendra malda ir kunigo Roberto Grigo palaiminimas, kada sausio 13-osios naktį parlamento gynėjai rengėsi patiems blogiausiems įvykiams.
