Vienas iš reikšmingesnių viešojo administravimo ir verslo, o taip pat viešojo administravimo ir nevyriausybinių organizacijų santykių aspektas yra jų tarpusavio sąveika. Dažniausiai iškylantis klausimas yra dėl viešojo sektoriaus ir viešojo administravimo neefektyvumo ir jų nenoro tapti lanksčiomis, mažiau biurokratizuotomis ir geras paslaugas suteikiančiomis organizacijomis.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Rytų Europos šalių dažnai pamirštama, kad šiuolaikinis viešasis administravimas tik kaip į pagalbines žiūri į keturias viešojo administravimo funkcijas – paskirstymo, perskirstymo, reguliavimo ir institucijų kūrimo, o absoliutina penktąją – su Naująja viešqja vadyba susijusią funkciją – paslaugų teikimo funkciją. Netgi tokioje, atrodytų konservatyvioje Lietuvos socialinės paramos srityje (tiesa, ne visur), socialinių paslaugų srityje įvyko pasidalinimas tarp paslaugų organizavimo, kaip savivaldybės vykdomos funkcijos ir paslaugų teikimo, kuris buvo užpirktas (kartais kontraktų būdu) - kitaip tariant, atiduotas į privačių ir nevyriausybinių organizacijų rankas.
Vilniaus atveju buvo įrodyta, kad nevyriausybinės organizacijos tris kartus efektyviau negu savivaldybė suteikia socialines paslaugas. Sutikite, skirtumas yra milžiniškas. Netgi atskirų paslaugų pobūdis, kaip paslaugos namuose ar dienos centrų paslaugos yra labiau būdingos Naujajai viešajai vadybai paslaugos, kurios dažnai pasižymi netipinių ir individualizuotų poreikių tenkinimu. Akivaizdu tai, kad Naująją viešąją vadybą lengviau taikyti savivaldybėse, kaip decentralizuotose organizacijose, tačiau labai norint, jos atskirus elementus, o kartais ir sisteminius, kaip pvz. taupantį „globalų biudžetą“, strateginį ar prioritetinį planavimą galima taikyti ir centralizuotame lygmenyje. Klientų pasitenkinimo laipsnis yra svarbiausias norint įrodyti tokių organizacijų efektyvumą.
Reikia pažymėti, kad daugelyje Vakarų šalių, ypač anglo-saksiškose, pritaikius viešajame sektoriuje Naująją viešąją vadybą, buvo pasiekta gerų efektyvumo rezultatų. Naujoji viešoji vadyba“ gali būti apibūdinta kaip verslo vadybos principų, metodų ir technologijų taikymas viešojo sektoriaus organizacijose. Ji suprantama ne tik kaip viešojo sektoriaus mažinimas, bet svarbiausia – kaip jo modernizavimas. Naujoji viešoji vadyba suprantama arba kaip praktikoje įgyvendinamas normatyvinis modelis, arba kaip įvairių šalių viešojo sektoriaus reformų XX a. devintajame dešimtmetyje – XXI a. pradžioje tendencijas apibendrinanti sąvoka.
Pagrindiniai Naujosios viešosios vadybos principai - arba, kaip teigia C.Hoodas savo straipsnyje „Viešasis administravimas visiems metų laikams“ (1991), doktrinos komponentai, - yra valdymo decentralizavimas, kontraktualizmas, orientacija į rezultatus, orientacija į klientų pasitenkinimą paslaugomis ir paslaugų kokybę, konkurencija, išteklių taupymas, bendradarbiavimas su privačiu ir nepelno sektoriais, organizuojant paslaugų teikimą. Tarp konkrečių Naujosios viešosios vadybos priemonių ir metodų, kuriuos apibendrina C.Pollitto pasiūlytas „menedžerizmo“ terminas, paminėtinas veiklos matavimas (angl. performance measurement), strateginis planavimas, veiklos rezultatais pagrįstas biudžeto formavimas, sugretinimas (angl. benchmarking), klientų pasitenkinimo apklausos, valdymas pagal tikslus (angl. Management by Objectives), visuotinė kokybės vadyba ir su ja susiję modeliai – Subalansuotų rodiklių modelis (angl. the Balanced Scorecard), ISO 9000 serijos kokybės vadybos standartai, Europos kokybės vadybos fondo tobulumo modelis (angl. EFQM Excellence Model). Akivaizdu, kad Naujoji viešoji vadyba, orientuodamasi į rezultatus, o ne į procesą, persiėmė grynai vadybinėmis ekonomizacijos vertybėmis ir sutelkė dėmesį į kliento poreikių patenkinimą, bet primiršo, kad tas klientas kartu yra dar ir demokratinių procesų dalyvis bei pilietis, kuriam yra svarbūs dalyvavimo, skaidrumo, atvirumo klausimai.
Šiais aspektais ir rėmėsi Naujosios viešosios vadybos kritika Vakaruose. Ji iškėlė ir tokią Naujosios viešosios vadybos problemą, kaip orientaciją i kiekybinius rezultatus pamirštant kokybinius. Juk socialinio darbuotojo, švietimo vadybininko ir kitų darbas ne visada geriausiai gali būti išmatuojamas kiekybiškai, kartais būtinas ir individualus labai kokybiškas ir daug laiko sąnaudų reikalaujantis priėjimas. Be to, ar neatsiras kiekybiškai tikrinant rezultatus dar daugiau biurokratinių darbuotojų? Gal tai taps nauja tikrintojų armija? Todėl Vakaruose, pirmiausia mokslininkų tarpe, pradėjo plisti Naujojo viešojo valdymo (New Governance) poreikis, kuris reiškė atvirumą, skaidrumą ir pilietinį dalyvavimą. Šis modelis kitur literatūroje yra vadinamas ir Naujosios viešosios tarnybos (New Public Service) vardu, bet jo esmėje yra ne toks uždaras sprendimų priėmimas kaip Naujojoje viešojoje vadyboje bei orientavimasis į pilietį. Elektroninė demokratija, demokratija darbo vietoje ir asimetrinės informacijos nebuvimas yra kertiniai šio naujojo modelio bruožai. Bet apie tai – kitame straipsnyje.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto viešojo administravimo katedros docentas
