Visuomenės nuomonės tyrimas, kurį neseniai paskelbė Europos Komisija, rodo, jog Lietuvos gyventojai sveikatos apsaugos sistemą laiko problemiška. Gruodį paskelbtais “Eurobarometro” tyrimo duomenimis, sveikatos sistemos trūkumus svarbiausia šalies problema pripažino penktadalis gyventojų. Toks visuomenės požiūris nestebina – per keliolika reformų ir reformėlių metų Lietuvoje taip ir nesugebėta sukurti kokybiškas, efektyvias, kiekvienam prieinamas gydymo paslaugas teikiančios sveikatos apsaugos. Nors ypač dabar, sparčiai augant šalies ekonomikai, sąlygos užtikrinti deramą sveikatos priežiūrą, atrodytų, yra pačios geriausios.
Tad kodėl iki šiol turime vargti eilės poliklinikose? Kodėl ir sulaukę gydytojo priėmimo, dažnai išeiname nusivylę?
Atsakymas paprastas: nepaisant visų ligi šiol girdėtų politinių deklaracijų, sveikatos apsauga taip ir netapo prioritetu nei valstybės, nei vietinei valdžiai. Ne išimtis ir Vilniaus miestas. Tai rodo konkretūs pavyzdžiai. Štai ką tik patvirtintame šių metų Vilniaus miesto biudžete sveikatos apsaugai skirti 6 procentai lėšų, apie 50 milijonų litų. Daug tai ar mažai? Žiūrint, su kuo lyginsime. Pavyzdžiui, beveik tiek, 48 milijonai, buvo skiriami Siemens arenos prieigoms sutvarkyti. Dar 145 milijonai metami šviesoforų sistemai. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės prioritetai akivaizdūs – investuojama į asfaltą ir blizgučius, o ne į žmogų. Nors paklauskite bet kurio gyventojo: kas yra brangiausias žmogaus turtas?..
Kitas pavyzdys – gydymo įstaigoms priklausiusių pastatų privatizavimas. Nemažai objektų, kuriuose anksčiau veikė sveikatos apsaugos įstaigos, per pastaruosius kelerius metus buvo parduota. Pavyzdžiui, šv. Jokūbo ligoninės, Sapiegos poliklinikos, Greitosios pagalbos stoties statiniai… Nesakau, kad tai blogai. Sakau, kad blogai yra nesilaikyti duoto žodžio. Juk savivaldybė ketino iš pastatų privatizavimo gautas lėšas reinvestuoti į sveikatos apsaugą. Tačiau tik apie 15 procentų šių pinigų grįžo žmonių gydymui. O kur likusios lėšos? Gedimino prospekto grindinyje, kurio vienas metras kainavo per 45 tūkstančius litų? Sparčiai besistiebiančių dangoraižių stikluose? Panaudotos tramvajaus projektui rengti? Ko gero, daugelyje šių objektų. Bet ne Vilniaus ligoninėse ir poliklinikose.
Sveikatos apsauga savivaldybė tinkamai nesirūpino ne tik praeityje. Matyti, kad sveikesnis miestas nėra projektuojamas ir ateityje. Matome statomus didelius gyvenamuosius kvartalus miesto pakraščiuose, kad ir Ukmergės link. Šiuose daugiaaukščiuose netrukus įsikurs arti 10 tūkstančių gyventojų. Įdomu tai, kad ten nerasime nė vieno bendrosios pagalbos gydytojo kabineto. Kur kreipsis visi šie žmonės, kuomet jiems reikės gydytojo konsultacijos? Ogi į artimiausią polikliniką. Įsivaizduokime tik kokios eilės susidarys, pavyzdžiui, Šeškinės poliklinikoje, kuomet į ją patrauks tie gyventojai…
O juk gali būti ir kitaip. Mano, gydytojo ir politiko, vizija – tokia sveikatos apsaugos sistema, kuomet sunegalavęs vilnietis galės nedelsdamas ir be vargo patekti pas gydytoją, kur bus kokybiškai aptarnautas. Kaip tai padaryti?
Visų pirma, teisingai planuoti miesto plėtrą. Mano nuomone, svarstydama naujų gyvenamųjų kvartalų statybų projektą, savivaldybė turi aiškiai pareikalauti skirti patalpas bendrosios praktikos gydytojų kabinetų įrengimui. Ir šių kabinetų tinklas turi plėstis ne tik naujuose rajonuose, bet ir visame mieste. Netoli namų dirbantis gydytojas išvaduos žmogų nuo gaišaties poliklinikoje, jei jam tereikia nesudėtingos konsultacijos, vaistų recepto. Bendrosios pagalbos gydytojas gali žmogui išplauti sieros kamštį iš ausies, nuimti siūlus po operacijos, sutvarstyti žaizdą ar užrašyti elektrokardiogramą, nesiųsdamas gyventojų pas specialistus, kurie ir taip perkrauti pacientais. Tai žymiai sumažintų eiles gydymo įstaigose.
Kita vertus, turime pripažinti, jog šiuo metu yra gana plačiai paplitęs reiškinys, vadinamas „poliklinikų turizmu”, kuomet vyresniojo amžiaus žmonės gydymo įstaigose lankosi gerokai dažniau, nei išties yra būtina. Kuomet gyventojas profilaktiniam lėtinės ligos patikrinimui, o dažniausiai – vien tam, kad pasikalbėtų su gydytoju, užsirašo pas daugelį specialistų kartą per savaitę ar mėnesį, eilės kaip mat ir susidaro. Taigi garbingo amžiaus žmonės turėtų daugiau paslaugų gauti namuose, o ne vargti keliaudami į gydymo įstaigas. Tam reikalinga socialinės tarnybos sistema, kuri šiuo metu praktiškai neveikia. Reikia keletą kartų padidinti socialinių darbuotojų, dirbančių kiekvienoje seniūnijoje skaičių, mokėti jiems padorų, o ne žmogų žeminantį atlygį už sunkų darbą. Tą savivaldybė tikrai gali padaryti. Tad ir siekiame, jog būtų sukurtas socialinės pagalbos tinklas, kas paramą perkeltume kuo arčiau žmonių. Tai galima vykdyti ne vien savivaldybės, bet ir nevyriausybinių organizacijų pajėgomis.
Įgyvendinę šias priemones, taip pat suvienodinę valdiškų ir privačių gydymo įstaigų veiklos sąlygas, paskatinę jų konkurenciją, žymiai pagerintume sveikatos paslaugų kokybę.
Sveikas žmogus – vienas svarbiausių Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio tikslų. Bendromis pastangomis galime pasiekti, kad kiekvieno mūsų brangiausiu turtu – sveikata – būtų rūpinamasi tinkamai.
Dr. Arūnas Grigaitis yra Liberalų sąjūdžio Sveikatos komiteto pirmininkas
