Naujausias atvejis – premjero Algirdo Butkevičiaus ir žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės bejėgiškumo pavyzdys. Ministerijos ir Vyriausybės vadovai viešai prisipažino neturintys jokios galios iš darbo išprašyti piktnaudžiavimu tarnyba įtariamą maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių
Miliaus „ignoras“ premjerui
Negana to, A. Butkevičius pareiškė negalėjęs telefonu susisiekti su J. Miliumi. Aš vietoje ministro pirmininko nedrįsčiau prisipažinti, kad man vienos iš pavaldžių įstaigų vadovas nekelia ragelio. Aišku, žmogus gal nežino, kas jam skambina, tai gal premjerui reikia sms parašyti?
Juokas juokais, tačiau šis pavyzdys tik parodo, kad mūsų politinė sistema jei ne supuvusi, tai kaip reikiant iškreipta. Kad situacija švelniai tariant ne kokia prisipažino pati ministrė patikinusi, kad užsienio šalys galva kraipo ir stebisi, kaip gana svarbios įstaigos vadovas, kuriam teisėsauga pareiškė tikrai rimtus įtarimus, neatsistatydina. Net jei tikrai J. Milius nieko blogo nepadarė, dėl jo veiksmų kenčia Lietuvos prestižas, o užsieniečiams kelia nuostabą ir juoką.
Valstybės valstybėje
Tačiau lietuvių tokie akibrokštai neturėtų stebinti ir mes jau pripratę, kad pirmiausia teisėsauga pareiškia kokiam nors politikui ar įstaigos vadovui įtarimus. Jis pasiima atostogas, pailsi, pasitaręs su brangiai apmokamais advokatais sukuria gynybos strategiją ir tada teisme išsivalo savo mundurą. Kartais dar ir kompensacijos paprašo.
Ir jei teismai įžvelgia teisėsaugos pareigūnų ar valdininko viršininkų veiksmuose teisinių spragų, nepagaili ne vienos dešimties tūkstančių eurų. O pareigūnas dar grįžta ir į pareigas. Ir toliau sau gali imti dovanas iš vaikų po keliasdešimt tūkstančių eurų ar pavyzdžiui pusę ar visą namo kur nors Turniškėse arba Antakalnyje.
Gal tokių pavyzdžių išsigąsta ir mūsų svarbiausi šalies politikai, todėl ir teisinasi negalintys paimti ir atleisti „niekuo dėtų“ žmonių? O gal juos pačius saisto tie patys korupciniai ryšiai su tokių įstaigų vadovais, kurių paslaugų retkarčiais prireikia, juk vis tiek Lietuvoje gyvename, tad draugui ar giminaičiui visada prireikia šio bei to.
Šito jau nebesužinosime, tačiau faktas tas, kad Lietuvoje pakankamai dažnai ne viršininkas vadovauja pavaldiniui, bet uodega vizgina šunį. Pavyzdžiui Andriaus Kubiliaus Vyriausybės susisiekimo ministras liberalas Eligijus Masiulis bandė iškrapštyti ilgametį „Lietuvos geležinkelių“ vadovą Stasį Dailydką, tačiau atšipo dantis ir nagus, mat nesuprato, kad daugelio valdininkų ir politikų ši įstaiga laikoma neliečiama ir nepajudinama.
Ir tokių yra ne viena. Vieno ko vertos atskiros urėdijos, kur kiekvieno rajono urėdas tarsi vietos karaliukas mėgaujasi galia ir įtaka, mat turi kiekvienam svarbaus valstybės turto – valstybinių miškų.
„Vilniaus energijos“ spjūvis Lietuvai
Nežinau, kurie iš ko pasimokė pirmieji, bet valdininkų pėdomis, arba atvirkščiai, seka ir verslininkai. Bene geriausias pavyzdys – „Vilniaus energijos“ akcininkai.
Kad ir kiek žiniasklaida juos kalė prie kryžiaus, šios įmonės akcininkai įsisąmonino Lietuvoje tvirtai veikiančią patarlę – šunys loja, o karavanas eina. Tad darė kas jiems atrodė reikalinga ir savo labui pajungė ne vieną politiką, kurie savo uodegas dažnai vizgindavo prieš vienus turtingiausių Lietuvos žmonių.
O paskutinis atvejis dar kartą parodė kas Vilniuje šeimininkas. Štai „Vilniaus šilumos tinklų“ atstovai skundžiasi, kad negali patekti į kol kas dar „Vilniaus energijos“ nuomojamas patalpas, nes nėra kam pravesti instruktažo kaip elgtis patalpose prie šilumos katilų, trasų ir pan. Pateikiu pavyzdį – tu nuomoji butą, bet negali į jį patekti, nes nuomininkas atsisako tą padaryti. Nežinau, gal ir gali būti absurdiškesnių pasiteisinimų, bet atrodo tai veikia. Iš mūsų valdininkų atvirai šaipomasi, o šie ir vėl bejėgiai.
Ir atrodo, kad mūsų valstybėje tokie dalykai nelabai kam įdomu. Politikai sakytų – reikia keisti įstatymus, poįstatyminius aktus ir panašiai. Va tada mes jau galėtume ką nors padaryti. Tai keiskite, darykite. Gaila, bet neišeina ar nespėja, nes darbo metu reikia paimti pinigus iš butelio dėžutės.
